Avinjono festivalis 2017: skausmo simfonija

2017 07 26 menufaktura.lt
Dorothée Munyaneza‘os monospektaklis / solo koncertas „Unwanted“. Christophe Raynaud de Lage nuotrauka iš festival-avignon.com
Dorothée Munyaneza‘os monospektaklis / solo koncertas „Unwanted“. Christophe Raynaud de Lage nuotrauka iš festival-avignon.com

Trečiadienį, liepos 26 d. baigiasi tarptautinis Avinjono teatro festivalis, skaičiuojantis 71-uosius gyvavimo metus. Šiemet jis, kaip rašo The Theater Times, galėtų būti pavadintas „Skausmo simfonijomis“. Daugelis liepos 6-26 dienomis Avinjone rodytų spektaklių susiję su skausmo sąvoka: kaip su skausmu susiduriame - kolektyviai ar individualiai, istorijos puslapiuose ar patirdami kaip kasdienybę.

Įkvėptas ir suneramintas politinių, ekonominių ir humanitarinių mūsų laikus lydinčių negandų, Avinjono festivalio meno vadovas režisierius Olivier Py kelia klausimą: kokį vaidmenį šiandien turėtų prisiimti scenos menas, besistengiantis atliepti, atspindėti mūsų amžiaus tamsumas ir kartu joms besipriešinantis?

Prievartos aukų istorijos

Bene tobulas politiškai angažuoto kūrėjo atsakymas - menininkės iš Ruandos Dorothée Munyaneza´os monospektaklis / solo koncertas „Unwanted“ („Nenorimieji“). Įvairiose meno srityse besireiškianti ir jas savo kūryboje jungianti menininkė sukūrė spektaklį, paremtą žiaurumo ir genocido Ruandoje istorijomis. Tai istorijos apie prievartautas moteris ir joms gimusius vaikus, kurie amžiams pažymėti smurto aktu, perkeltine ir tiesiogine prasme ištremti iš savo šeimų ir pasaulio.

Nuo 12 metų Dorothée Munyaneza gyvena Londone, o kurdama šį spektaklį keliavo į gimtąją Ruandą išgirsti prievartos aukų ir jų vaikų liudijimus; tie žmonės priversti tyėti apie savo patirtą gėdą. Kaip teigia „Unwanted“ kūrėja, savo pašnekovuose ji atrado orumą ir vidinį grožį, kuriuos ji perteikia, meno kalba parodydama, kad dvasios jėga yra stipresnė už kančią.

Teatriniame Munyaneza´os tyrimo centre - moters kūnas, jo pažeidžiamumas ir jo šventumas. Nors pasirodyme svarbi muzika, esama ir epizodų, kai žiūrovai girdi aukų žodžius, sakomus įvairiomis kalbomis, tarp jų - ir mažos mergaitės, ieškančios savo tėvo, monologas: ji yra tas nenorimas vaikas, pradėtas neapykantoje. Šio spektaklio turinio jėga ir agresija žiūrovui kelia didelį nerimą. Munyaneza nepriekaištingai kuria šią nerimo, baimės ir fizinio diskomforto atmosferą, kurioje žiūrovas mato, kaip agresija skatina tik žiaurumą.

Globalizuotų patirčių „Antigonė“

Vienas pirmųjų festivalyje rodytų spektaklių - japonų režisieriaus Satoshi Miyagi „Antigonė“, rodytas vadinamojoje Avinjono festivalio širdyje - Popiežių rūmų Garbės kieme. Kaip ir daugelis kitų spektaklių Avinjone šiemet, „Antigonė“ kalba apie karą, neteisybę ir kančią. Satoshi Miyagi´o teatrinėje visatoje vienas fundamentaliausių Antikos mitų patyrė japonų No teatro ir budizmo filosofijos įtakas. Įkvėptas milžiniškų rūmų erdvės galimybių, Miyagi „Antigonėje“ tyrinėja ir šią erdvę. Scenografas Junpei Kiz sceną pavertė didingu vandens kupinu baseinu, simbolizuojančiu Acherono upę, skiriančią gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. Didžiuliai akmenys iš Japonijos mirusiųjų upės Sanzu kuria vizualų kontrastą su vandens ramybe, tiesiogiai ir metaforiškai perkeisdami pramanytą smėlio ir dykumos „Antigonės“ erdvę į tokią, kurioje karaliauja vanduo ir mirtis.

Šie įvaizdžiai perimti iš budistų vienuolių laidojimo papročių. Choras „Antigonėje“ įrėmina pastatymą, kuriame choristai simbolizuoja mirusiųjų pasaulį, arba japoniškai senka. Režisierius išdidina aktorių kūnus, paversdamas juos šešėliais ant Popiežių rūmų sienų. Šiuo ir kitais būdais Miyagi kuria atitolinantį įspūdį, tačiau, atskirdamas aktorių kūnus nuo jų balsų, režisierius taip pat akcentuoja šiandieninės visatos padėtį: pasaulį, kuriame egoistiniai žmonių troškimai yra viršesni nei bendruomenės poreikiai, pasaulį, kuris atskirtas nuo savo kūno ir kuriame asmeninė patirtis pamina vienybės ir bendrystės pajautimą. Taigi, naudodamasis pamatiniais graikų tragedijos, japonų teatro ir indonezietiško šešėlių teatro principais, Miyagi kuria naują teatrinę globalizuotų patirčių visatą.

„Antigonę“ žiūrėjęs režisierius Oskaras Koršunovas Facebook asmeninėje paskyroje rašė, kad „visi aktoriai kūnus ir balsus valdo taip, lyg tikrai jiems būtų atidarytos visos čakros. Ypač gerai atrodo choras, lėtai, beveik nematomai judėdamas, vilkėdamas baltus kimono jis tikrai kuria mirusiųjų pasaulį. [...] Visas spektaklis, kur balti aktoriai tarsi besvoriai vaikšto juodu vandeniu, primena Anapilio pasaulį - tai mums tarsi byloja, jog laidojimas - ne tik gyvųjų, bet ir mirusiųjų reikalas, sinchronizuojantis abiejų pasaulių tvarką. [...] Kaip pagrindinę spektaklio idėją Miyagi teigia, jog pasaulis darosi vis labiau segregacinis, o tokios religijos kaip krikščionybė, judaizmas, islamas tik dar labiau tai skatina, nes jose užprogramuotos gėrio ir blogio sampratos skatina konfliktiškumą bei pasaulio susiskaldymą. Pasaulį gali išgelbėti tik toks mąstymas, kuris nėra paremtas gėrio ir blogio antagonizmu. Tai būdinga budistiniam mąstymui. Tokia ir yra, anot režisieriaus, Antigonė, kuriai svarbu palaidoti abu vienas kitą nužudžiusius brolius, nepaisant kuris teisus, kuris - neteisus.“

Rituališkasis manifestas

Kitas daug dėmesio sulaukęs vienas pirmųjų spektaklių - Samoa ir Naujosios Zelandijos choreografo Lemi Ponifasio „Standing in Time“ („Stovėjimas laike“) - taip pat atliepia skausmo simfonijos idėją, bylodamas apie išnaudojamas moteris - istorijos ir kolonijinio genocido aukas. Pastatymas smarkiai įtakotas Naujosios Zelandijos maorių moterų kasdienių ritualų, religinių ceremonijų, šventimo ir gedėjimo tradicijų. Spektaklis - lyg perkurti žudymo, laidojimo ir gedėjimo ritualai, o visas pasaulis yra karo stovyje. Žmonės kovoja arba vienas su kitu, arba su visata; visuomet yra auka, ir ji yra moteris, nėra jokio teisingumo, jokios vilties, tik neviltis ir mirtis.

Nors šis pastatymas galėtų atrodyti esąs politinis pareiškimas, visgi tai yra poetinis ir filosofinis režisieriaus tyrinėjimas: jis tiria tuščių teatrinių erdvių galimybes, atsisako susiaurinti teatro dėmesį iki socialinių problemų reprezentavimo, teatras jam - šiuolaikinio pasaulio negandų veidrodis. „Standing in Time“ yra Ponifasio manifestas, jo pastangos perteikti mūsų gyvenimus kosmologijos, o ne politikos pagalba. Šis scenos kūrinys reikalauja susikaupimo ir užuojautos. Iš žiūrovo tikimasi, kad jis pirmenybę teiks ne intelektualiam suvokimui, o vadovausis instinktais - tik taip galima patirti garsą ir vizualinius sprendimus, lyg jie būtų grynasis judesys ar grynoji muzika.

„Antigonę“ ir „Standing in Time“ matęs Koršunovas padarė išvadą, jog „abu spektakliai teigia, kad įstatymas ir humaniškumas nėra tapatūs dalykai. Abu spektakliai yra feministiški. Antigonė sukyla prieš patriarchalinį teisingumą, o „Standing In Time“ moterų atliekami ritualai mums byloja apie kažką reikšmingesnio už teisingumą ir įstatymą, kuris galioja patriarchaliniame pasaulyje. Abu spektakliai grįsti archajišku teatru ir abiejuose man kartais vaidenosi, kad japoniškai ar maoriškai moterys pradeda giedoti lietuvišką sutartinę.“

Egzaltuoto idealizmo griūtis ir kalėjimo „Hamletas“

Itin daug dėmesio sulaukė du Olivier Py darbai - „Hamletas“ ir „Les Parisiens“ („Paryžiečiai“). „Les Parisiens“ - spektaklis pagal paties Py romaną. Kaip pastebėjo kai kurie teatro apžvalgininkai, didžioji šio vaidinimo bėda buvo vertimo stoka. Visgi tame įžvelgta ir privalumų - galima susikaupti į veiksmą, suvokti jį savo asmenine teatrine patirtimi. Beveik puspenktos valandos trukmės spektaklis, anot kritikų, neprailgsta: Py geras pasakotojas, o veiksmas scenoje prikausto dėmesį. Beveik nepastebimai keičiamos ne tik dekoracijos, bet ir vaidmenys: 10 aktorių vaidina 20 personažų. Vienas nedaugelio nesikeičiančių personažų - Oreljenas, išvaizdus, jaunas, žavingas ir arogantiškas karjeristas, rašytojas ir režisierius, ketinantis per teatrą užkariauti pasaulį ir savo žygį pradedantis Paryžiuje. Prancūzai šį personažą prilygino Rastinjakui, o Py akivaizdžiai kuria „Žmogiškąją komediją“, asmeninę egzaltuoto idealizmo griūties versiją. Kritikų pastebėjimu, geriausiais momentais „Les Parisiens“ virsta svaiginančiu paradoksų žaidimu, kur „gyvenimas - tai linksmas karavanas“, po kurio ištinka nusivylimas, senatvė, vargas ir mirtis, bet tai dar ne pabaiga: juk visa tai slypi dionisiškoje teatro prigimtyje - po dievo mirties seka dievo gimimas.

Kitas Py darbas „Hamletas“ - išskirtinis kūrybinės komandos prasme: jame vaidina Avinjono kalėjimo kaliniai. Festivalio bendradarbiavimas su Avinjono kalėjimu prasidėjo dar 2004 m., patvirtinant siekį, jog kultūra turi būti prieinama visiems. 2014 m. Olivier Py iniciatyva šis bendradarbiavimas suintensyvėjo - nuo tada drauge su režisieriumi Enzo Verdet organizuojamos kalinių bei teatralų kūrybinės dirbtuvės bei kuriami teatro projektai.

„Hamleto“ kūrybinės dirbtuvės vyko 2016 m., tais pačiais metais jis buvo rodomas kalėjimo patalpose, o šiemet Avinjono festivalyje kalinių svajonės išsipildė ir jie bei spektaklio žiūrovai galėjo sudalyvauti šiame žmogiškame ir meniniame nuotykyje (kaip jis vadinamas oficialiame Avinjono festivalio puslapyje) spektakliui vykstant nebe už grotų, o vienoje svarbiausių festivalio erdvių - festivalio įkūrėjo režisieriaus Jeano Vilaro namuose-muziejuje.

Ir garsieji vardai

Šiųmečiame Avinjono teatro festivalyje, kaip ir kasmet, netrūko ne tik skausmingų socialinių temų, bet ir garsių pavardžių. Su savo spektakliais buvo pakviesti Tiago Rodriguesas, Dimitris Papaioannou, Katie Mitchell, Frankas Castorfas, Simonas Stone´as, Guy Cassiersas, paryžiečių kūrėjų kompanija Le Birgit Ensemble ir kt. Apie Rodrigueso „Kvėpavimą“, Papaioannou „Didįjį tramdytoją“, Simono Stone´o „Ibseno namą“, Katie Mitchell „Kambarines“, Le Birgit Ensemble „Prisiminimus apie Sarajevą“ - netrukus antroje Avinjono teatro festivalio apžvalgoje.

Parengė Diana Gancevskaitė

Užsienyje