Dviese apie premjerą - Mariaus Ivaškevičiaus ir Árpádo Schillingo „Didį blogį“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Rūta Oginskaitė. Žiūrėjau „Didį blogį“ du kartus ir savo akimis netikėjau - prasta. Ar gali būti? Ištęsta, užsižaista, neetiška, įkyriai žiauru (žiauriai įkyru). Ir taip nedrąsu tokią nuomonę pareikšti. Norėjosi prasmegti, dingti, elgtis lyg to spektaklio nėra. Nes gal su manimi kažkas blogai, gal aš nesuvokiu jo gėrio ir modernumo, jo „tarp eilučių“.
Vaidas Jauniškis. Nedrąsu prieš garsius vardus? Be to, iš Nacionalinio mes jau pripratome tikėtis tam tikro lygio, o prieš premjerą kaip ir visi būsimi žiūrovai esame intelektualiai apdorojami, paruošiami susitikimui su aukščiausiu, drąsiausiu ar ilgiausiu pasaulyje režisieriumi (lyg yra matas režisierių drąsai matuoti). Per „Didžio blogio“ premjerą įsitikini, kad ir -iausi režisieriai patiria nesėkmes, ir jie turi teisę jas patirti.
Šitame spektaklyje daug isterikos. Ne vien kaip išraiškos, bet ir režisūrinės, blaškymosi, kuris pateikiamas kaip sąmoningas žiūrovo blaškymas. Apie ką „Didis blogis“? Ko jie ten draskosi? Aišku tik tiek, kad jie vaidina, kad vaidina. Ir vaidina, kad nevaidina. O man, kaip Rasos Samuolytės veikėjai, reikia „tikro Milano“, o ne to, kurį čia blefuoja. Árpádas Schillingas visą spektaklį kalbėjo apie manipuliacijas, pats manipuliuodamas žiūrovais. Ir, galvojant mandagiai, susipainiojo, nes spektaklis pastatytas ant kreivų pamatų. Taip iškilo problemų dėl etikos. Nors, man regis, Schillingui tiesiog labiau rūpėjo menas, teatriniai eksperimentai, o ne gyvenimas, ir būtent todėl buvo pažeista etika.
Juk kai po ilgos fikcinės scenos, kur lietuvių aktoriai vaidina rusų šeimą, kalbėdami rusiškai, įeina Samuolytė - personažas iš Nyderlandų vyriausybės - ir vaidina lėktuvo katastrofoje žuvusių kelių šimtų olandų laidotuves, scenoje akivaizdžiai padvelkia pašaipa, ironija. Kam čia skirta ironija? Mirčiai? Mirusiesiems? Tai ciniška. O po to Jevgenija Gladij atsistoja žiūrovų salėje ir kalba, kad jos brolis dabar kariauja Ukrainoje, ji verkia... Net jei tai tiesa, tu jau nebetiki, nes pamatas tikėti išmuštas (čia tinka stanislavskiškas „netikiu“, nes jie dirba pagal Stanislavskio „aš siūlomose aplinkybėse“, ne daugiau). Spektaklis apgaudinėja nuo pradžios iki pabaigos. Jei buvo tikslas paaugliškai pareikšti, kad niekuo negalima tikėti, teatras jį pasiekė: šiuo teatru tikėti negalima. Klausimas ontologinis - ar toks teatras mums reikalingas ir kuo jis skiriasi nuo bet kokios propagandos?
Nerūpi jiems tas karas, fantazuoja jie etiudus, kas būtų, jeigu būtų ... Tai aktualų vaizduojantis teatras, kuriame aktoriai savo pozicijos neišsako, ją slepia arba neturi. Aktoriai neva apsinuogina, bet iš tiesų tuoj tai paneigia. Kaip ir tiesiogiai apnuoginami kūnai (kurie tuoj pat uždažomi). Neva drąsus gestas? Tikriausiai. Juk Lietuvoje aktorėms nėra paprasta apsinuoginti scenoje, mes neturime tokios ilgametės tradicijos, kaip, sakykime lenkų teatras. Bet jeigu jau aktorės išdrįso apsinuoginti, spektaklis galėtų būti to vertas. O „Didžiame blogyje“ tai dar vienas tuščias šūvis.
R.O. „Didžiame blogyje“ nėra net plyšio aktoriams reikšti savo požiūrį. Ar Masalskis (Masara, kaip jį vadina savi), pakilęs iš žiūrovo krėslo, vaidina Masalskio poziciją? Čia viskas surašyta, jiems tenka „išpildyti“. „Didžio blogio“ scenoje kalba ne aktoriai, o personažai, net jeigu personažai yra gavę aktorių pavardes. Valentinas Masalskis, Nelė Savičenko, Dainius Gavenonis, Gytis Ivanauskas, Martynas Nedzinskas, Valentinas Novopolskis yra personažai, kaip ir visi kiti, vadinami savais vardais ir pavardėmis. Ir nieko sau: Masalskis kankina Gavenonį, viešai įžeidinėja Ivanauską, Gladij terorizuoja Beatą Tiškevič-Hasanovą, Nedzinskas su Novopolskiu užmuša Savičenko... Smagūs žaidimėliai, anot Michaelio Haneke´s! Arba blogis mumyse - anot Ivaškevičiaus ir Schillingo.
O Gladij? Kai žiūri iš toliau, gali patikėti, kad ji sėdėjo žiūrovų salėje ir „sprogo“, nes ją iki ašarų jaudina, kokie sadistai kovoja prieš ukrainiečius, siekiančius laisvės. Kai sėdi arti, matai, kad aktorė sausomis akimis, balsu vaidina ašaras, ir tada net nepatogu pakelti akis ir matyti, kad ji čia apsimeta žiūrove, kuriai be galo skaudu dėl to, kas dedasi jos gimtoje Ukrainoje.
Kadangi įžengusi į sceną Gladij be jokios pauzės ima vaidinti absoliučiai priešingą charakterį - sadistę, besismaginančią su belaisviais, - galima bandyti suprasti, kad tai ir yra „Didžio blogio“ pagrindinė mintis, tas žmogaus dvilypumas, minėtas blogis mumyse. Bet tada prasideda kitos problemos. Saiko, etikos.
V.J. Kai realybė tik atkartojama, o ne kuriama scenoje, atsiranda „Dviračio šou“ verta ironija arba prastas teatras. O spektaklio atspirties taškai realybėje itin skurdūs ir siauri - nuo youtube´o iki facebooko.
Apmaudu, kad mūsų teatras nemoka rimtai kalbėti aktualiomis temomis. Ilgą laiką slėpęsis už metaforų dabar slepiasi už eksperimentų, bet aktoriai taip ir neišlenda iš už kaukių. Palygintimui peršasi čekų dokumentinis filmas „Gotlandas“, kurį rodė Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF): kino mokyklos magistrai (!!!) atskiromis novelėmis tyrinėja savo šalies istoriją. Keliolikos minučių dalys apie menininkų kolaboravimą su naciais, su sovietais. Autoriai tai rimtai tyrinėjo, ėjo į archyvus, o ne sėdėjo virtuvėje ar „Žaldokynės“ trobelėje (tokią matome scenoje) ir improvizavo fantazijas ar žiūrėjo filmukus internete.
R.O. Galime palyginti net ir su šiuolaikinio cirko spektakliu „B-Orders“ iš Palestinos, matytu Naujojo cirko savaitgalyje. Okupuotos, suvaržytos šalies artistai cirko ir šiuolaikinio šokio priemonėmis perdavė kraupią savo šalies įtampą, sienas, kurias žmogui kasdien stato ir jų tradicijos, ir Izraelio kareiviai. Spektaklis paremtas kasdieniais realiais potyriais. Dokumentika cirke! Ir negana to, kad abu artistai - akrobatai! - patys gyvena toje realybėje, jie dar keliavo po šalį, kalbėjosi su žmonėmis, rinko medžiagą, kad turėtų daugiau faktų, istorijų. Žinoma, tai nereiškia, kad jeigu teatras imasi rimtos temos, tai tyrimas būtų vienintelis teisingas kelias, o fantazija, perdirbanti kelis faktus - nebe.
Svarstau, kodėl taip nepakeliamai nemalonu žiūrėti „Didį blogį“. Juk ne tik dėl to, kad jis ištęstas ar kad smurtas ir nėra patrauklus reginys. Tame pačiame VDFF buvo filmų, kurių temos ar herojai, sutikti gyvenime, tikrai nekeltų gerų emocijų, tik slogutį. O filme žiūri į juos, nė kiek nepadailintus, ir akių negali atitraukti, nes gražus pats filmas, tegu ir be galo liūdnas savo subtiliu sumanymu, aiškia mintimi, kaip Aleksandros Maciuszek „Casa blanca“ apie seną paralyžiuotą motiną ir jos sūnų su Dauno sindromu. Jie gyvena mažame kambarėlyje, abu negalintys savimi pasirūpinti. Lyg ir jokios išeities, bet pakanka abiems suvokti, kad jie vienas kitam yra vieninteliai artimi žmonės pasaulyje, ir atsiranda rūpestis, šiluma, stebinanti net juos pačius.
Tas filmas gražus ir tuo, kad jis lakoniškas. Nė vienas kadras nėra per ilgas. Jis pasako savo mintį, ir taškas, einame toliau.
Turėdama omeny visais atžvilgiais plepias „Didžio blogio“ scenas, drįstu sakyti, kad šito spektaklio kūrėjai mėgaujasi kiekviena, ypač šiurpesnio turinio scena, kaip kad kankintoja Gladij (personažas!) su pasimėgavimu filmuoja surištų, paklupdytų belaisvių tardymą ir žeminimą.
Taigi, ne karo temą nemalonu žiūrėti. Gal tiesiog negera būti talentingų žmonių silpnybių liudininku.
V.J. Žiūrėjau ir galvojau, - jeigu šis spektaklis būtų vaidinamas Dekoracijų dirbtuvėse, jis nusimestų šiek tiek teatrališkos pompos ir galbūt pavirstų normaliu eksperimentu, kur vieni epizodai geriau pavykę, kiti mažiau. Didžiojoje scenoje jis tarsi užsivilkęs maštabišką uniformą...
R.O. ..tapęs Nacionalinio teatro didžiosios istorijos dalimi... O didžiojoje istorijoje ir silpnybės atrodo didesnės.
