Regis, taip neseniai anapilin iškeliavo aktorius ir režisierius Vytautas Grigolis (1951-2006), kuriam kovo 7 dieną būtų sukakę šešiasdešimt metų.
Teatro scenoje V.Grigolis sukūrė per 90 vaidmenų, kino filmuose ir TV spektakliuose - daugiau kaip 60. Dar 1994 metais režisierius Rimas Tuminas pakvietė V.Grigolį įkūnyti Šmulę Senderį Vilniaus mažojo teatro (VMT) pastatyme „Nusišypsok mums, Viešpatie". Tai buvo ne vien talentingai sukurtas vaidmuo, bet ir spektaklio vertikalė, nemažai lėmusi unikalią jo atmosferą ir savitumą. Tuomet tapo aišku, kad V.Grigolis - lyg tyliai plakanti viso vaidinimo širdis, todėl jis bus reikalingas Vilniaus scenai. Po VMT spektaklio „Maskaradas", kuriame aktorius suvaidino Kazariną, jam pasiūlyta nuolat pereiti į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą. Čia V.Grigolis dirbo aštuonerius metus. Kūryba ir naujų įdomių vaidmenų troškimas aktoriui buvo svarbiau už ramų, patogų asmeninį gyvenimą.
V.Grigolio mintys
Niekada neturėjau ir, tikiuosi, nebeturėsiu tokio komplekso, kad pagrindinių vaidmenų atlikėjai kitame spektaklyje negali į sceną išnešti padėklo. Baisiausia yra susirgti žvaigždžių liga.
***
Niekada nemaniau esąs genijus, niekada neturėjau didelių ambicijų ir netroškau būti Hamletu nei gyvenime, nei scenoje, - man neaktualus jo klausimas.
***
Nemėgstu gryno žanro. Ir Konservatorijoje, ir teatre į mane žiūrėjo kaip į komiką - pirmiausia pramogos požiūriu. O aš visą laiką norėjau kurti vaidmenis, kuriuose komizmas būtų susipynęs su dramatizmu, lyrizmu.
***
- Kas Jums yra teatras?
- O kas žemdirbiui yra žemė, lakūnui - lėktuvas (nesakau „dangus"), gydytojui - ligoninė? Tai gyvenimo būdas, darbo vieta, pragyvenimo šaltinis. Žodžiu, gyvenimas.
Bičiulių žvilgsnis
Anapilin išėjusio talentingo aktoriaus jubiliejaus proga pateikiame kritiko Egmonto Jansono, režisieriaus Jono Jurašo, pedagogės Algės Savickaitės prisiminimų.
Egmontas Jansonas:
„Visų pirma V.Grigolis - nuostabus žmogus, draugas ir talentingas Artistas. Toks ir atvyko į sostinę. Ir - prigijo. Tapo iš pradžių „akademiku", o vėliau „nacionalu". Geras dešimtmetis - Nacionalinio dramos teatro pasididžiavimas. Bene darbščiausias, drausmingiausias, bene labiausiai atsidavęs savajam teatrui, savo kolegoms, savo profesijai Artistas. Jis - „anos" mokyklos, „anos" kartos atstovas. Jiems teatras, kūryba scenoje, etika įsismelkę į kraują, nervus, širdį, smegenis. Jais ir kuriami vaidmenys, teatru - gyvenama.
V.Grigolis - Artistas. Tai - nuo Dievo, nuo paties Vytauto. Talentas kaip pinigai: arba jų yra, arba nėra. Truputį talentingų nebūna. V.Grigolis - talentingas Artistas.
2001 metai."
Jonas Jurašas:
„Apie Vytą galiu pasakyti tik gerai, ir ne dėl to, kad apie mirusiuosius gali sakyti tik gerai arba nieko, bet aš apie jį taip galvojau ir sakiau jam gyvam esant. Jis - idealus aktorius režisieriui. (Ir šiandien apie jį galvoju esamuoju laiku. Negaliu net įsivaizduoti, kad reikia kalbėti būtuoju.) Vytas - aktorius, suderinantis savo išskirtinę ir aštrią individualybę, turintis didelį intelektinį potencialą, sugebantis įsiklausyti ir įsilieti į režisieriaus koncepciją, nekišdamas savęs, netraukdamas antklodės į save. Su juo buvo labai malonu dirbti, nes mokėjo susižavėti idėja - arba autoriaus, arba režisieriaus, dažniausiai - ir vieno, ir kito. Jis buvo patikimiausiais žaidimo dalyvis spektaklio kelionėje į visumą. Su juo dirbti - vienas malonumas. Bent man tai buvo ir yra idealus aktorius.
Jis turėjo labai gražų balsą - išskirtinį instrumentą, kurį labai mokėjo valdyti. Antras dalykas - jis buvo intelektualas, pats sugebėjo kurti ir rašyti. Jis buvo puikus improvizatorius, turėjo nepaprastą humoro jausmą.
2006 metai."
Algė Savickaitė:
„Vyto mirtis mane ypač palietė. Žmogiška prasme jis - didelė išimtis. Studijuodamas buvo kurso seniūnas, itin darbštus, kuklus, visada jausdavosi atsakingas už įvairius įvykius. Dirbdamas teatre Vytas nepasipūtė, nekilo karjeros laiptais per kitų galvas; viską pasiekė savo nuosekliu darbu. Ačiū Dievui, šį rudenį jis gavo šiokį tokį Vyriausybės apdovanojimą, nors pats asmeniškai tuo tikrai nesirūpino. Moralinis Vytauto imperatyvas - vienas aukščiausių iš man žinomų aktorių. Jam svarbiausia buvo darbas, etiniai teatro pagrindai. Jis maksimaliai save eikvojo. Jam rūpėjo ne pripažinimas, o noras išsisakyti, padaryti ką nors svarbesnio. Jam svarbiausia buvo imponuoti savo darbu, o ne savimi. Vytautas „lukštendavo" vaidmenis atsargiai, pamažu, rimtai. Savo vaidmenims jis ilgai rinkdavo duomenis. Sunkus jų kūrimo kelias ypač gerai buvo matyti spektakliuose „Lozoriaus giedojimai", „Nusišypsok mums, Viešpatie".
Lyg ir neišsiskiriantys fiziniai duomenys vis dėlto leido jam vaidinti ir komiškus, ir labai tragiškus vaidmenis. Manau, per mažai įvertintas jo vaidmuo Ričardas III. Jį Vytautas vaidino ypač meistriškai. Tai buvo labai įdomi, savita traktuotė. Į kritikų akiratį jis nepateko dėl to, kad buvo nekonjunktūrinis aktorius.
Taip susiklostė, jog mes šiek tiek bendravome ir šeimomis. Galiu pasakyti, kad šeimoje, kaip ir teatre, jis visada išlaikė aukštus etinius santykius. Jis niekada neužkraudavo savo problemų kitiems, viską nešiojosi savyje.
Paskutinė Teatro dienos šventė, kurią Vytautas režisavo, buvo ypač subtiliai sumanyta. Tai buvo graži literatūrinė stilizacija. O į pasikandžiojimus ir apsispardymus spaudoje, kaip ir į sudėtingas situacijas teatre, jis niekada viešai nereaguodavo. Tačiau visas šias nuoskaudas labai jautriai išgyveno, tik niekam dėl nieko nesiskundė. V.Grigolis buvo tikrasis teatro riteris.
2006 metai."
