Teklė Kavtaradzė
Forumo teatro sumanytojas brazilas Augustas Boalas sako: „Teatras yra žinojimo forma: jis turėtų ir galėtų būti priemonė pakeisti visuomenei. Nelaukime, kol ateitis užklups pati, - teatras gali padėti mums ją susikurti.” Nuo to ir reiktų pradėti kalbėti bandant pristatyti forumo teatrą.
Ši teatro rūšis yra lyg tam tikra tikėjimo forma: mes tikime, kad skleisdami forumo teatrą galime bent dalelyte sumažinti to, kas pasaulyje vyksta negražaus ir mums nepriimtino.
Mes visi žinome, kad daugybė vaikų nenori eiti į mokyklą, nes ten yra žeminami ir jaučiasi nesuprasti. Visi žinome, kad yra daug tokių šeimų, kuriose smurtaujama, ir visi iki vieno tos šeimos narių kenčia. Dauguma iš mūsų matome ir dažnai praeiname pro įvairias smurtines situacijas tiesiog gatvėje. Mes žinome. Ir Forumo teatras kalba.
Jau daugiau nei trejus metus gyvuojantis Vilniaus forumo teatras daugiausia orientuojasi į jauną žmogų. Plačiau žiūrint - tai jaunimo iniciatyva sukurta programa, skirta jaunimui, pedagogams, darbuotojams, dirbantiems socialinėje ir kultūros srityse.
Į šią veiklą įsitraukė moksleiviai ir studentai, vadovaujami ir skatinami tobulėti aktorės Rimantos Vaičekonytės ir ne per seniausiai mūsų vadovu tapusiu aktoriaus Vytauto Gasiliūno, su kuriuo kuriame ir analizuojame situacijas.
Forumo teatras – tai diskusijų teatras. Tai metodas, kai scenoje vaidinamos trumpos situacijos, pagrįstos realiais jaunimo išgyvenimais, realiomis problemomis, realiais nutikimais, kuriose visada veikia auka, patirianti problemą, skriaudėjas, sukeliantis tą problemą, ir neutralieji asmenys, kurie gali pakrypti ir į skriaudėjo, ir į aukos pusę. Po suvaidintos situacijos žiūrovai kartu su diskusijos vedėju kalbasi apie situacijoje iškilusią problemą, skriaudėją, auką ir variantus, kaip tokią problemą būtų galima išspręsti. Po diskusijos aktoriai vaidina tą pačią situaciją iš naujo ir žiūrovai gali stabdyti veiksmą, eidami keisti aktorių, ir toliau vaidinti taip, kaip jie įsivaizduoja save tokioje probleminėje situacijoje, taip, kaip jie spręstų tokią problemą, atsidūrę aukos ar neutraliųjų vietoje.
Forumo teatras jau aplankė daugybę Vilniaus mokyklų, įgyvendino daugybę socialinių projektų, suorganizavo keletą seminarų, tris stovyklas ir toliau ruošiasi naujiems pasirodymams.
Kai tik pradėjome savo veiklą, ėmėme pažinti forumo teatrą ir juo tikėti, net nesusimąstėme, kokį didelį poveikį šis teatras gali padaryti mums patiems. Tai labai svarbi patirtis, nes susipažįstame ne vien su įvairių miestų mokyklose besimokančiais jaunuoliais, bet vykdėme projektą ir Veliučionių socializacijos centre bei merginų kolonijoje, kur susidūrėme su visai kitaip gyvenančiais ir mąstančiais paaugliais.
Labai svarbi dar viena Augusto Boalo mintis: „Teatras - tai menas žiūrėti į save“.
Tiek skaitydami jaunuolių užpildytas anketas ir apie jas kalbėdami, tiek kurdami situacijas, mes mąstome ne tik apie tuos žmones, kurie pasakojo tam tikras istorijas, bet ir patys apie save. Mūsų, jaunųjų aktorių, gyvenime net atsirado kiek ironiškas, bet rimtas pasakymas:„Situacija tartum forumo teatre“. O kiek kartų esame save sugavę esant „neutraliojo“ vaidmenyje – to, kuris mato, „žino“, bet nieko nedaro.
Mes mokomės po truputį, bet svarbiausia, kad žiūrime į save kaip niekad atidžiai.
Dar vienas labai svarbus atradimas – kitoks žvilgsnis į skriaudėją. Kai turi scenoje suvaidinti tą asmenį, kuris daro blogą kitam, privalai juo patikėti. Turi tvirtai stovėti, tvirtai žiūrėti ir kalbėti – lyg būtum tas žmogus, kurį realiame gyvenime smerktum. Taip besigilindamas imi suprasti tą žmogų, kuris iš tiesų pats yra nelaiminga auka. Savęs, gyvenimo, tėvų, visuomenės pažiūrų siaurumo.
Todėl tenka sakyti, kad forumo teatras yra ir liūdnas teatras. Jis perspėja: sustok, mielas žmogau. Imkime ir pakalbėkime apie tai, kas tau skauda, apie tai, kas skauda man ir pasauliui.
Šių metų birželį Nidoje vyko Forumo teatro stovykla, kurioje sklandė „žinojimo teatro“ atmosfera. Mes matėme, kaip šiuo teatru ima ir patiki jauni žmonės, iki tol apie tokį teatrą nieko negirdėję. Stovykloje dalyvavo vaikai iš Juodkrantės globos namų, Klaipėdoje gyvenantys, į įskaitą įtraukti jaunuoliai. Visi jie buvo aktyvūs ir džiugūs, rimtai žiūrėjo į forumo teatrą, tad pačios iniciatyvinės grupės tikėjimas šiuo metodu dar labiau paaugo.
Po pasirodymo Nidos bažnyčios bendruomenės salėje (kuri prisirinko pilnutėlė, buvo ir stovinčių) surengėme stovyklos aptarimą. Vienas stovyklavęs berniukas pasakė: „Tai buvo dešimt geriausių dienų mano gyvenime.“
Šiuo metu norime pakviesti susidomėjusius jaunus žmones susiburti į naują Forumo teatro grupę, kurios užsiėmimus ves jaunieji forumo teatro aktoriai: žais, ves pratimus, diskutuos, kurs naujas situacijas ir dalinsis savo patirtimi.
Kviečiame atvykti antradieniais šeštą valandą į Kultūros darbuotojų kvalifikacijos kėlimo centrą. Taip pat kviečiame lankytis interneto svetainėje www.forumtheatre.lt, ten galėsite surasti naujausią informaciją.
Artimiausi pasirodymai vyks Vilniaus mokyklose, taip pat Druskininkuose, Alytuje ir Kaune.
Forumo teatro sezono baigiamasis renginys turėtų įvykti gruodžio 12 d. 16 val. Vilniaus mokytojų namuose.
Gal mes visi, tikintys forumo teatru, esame tarsi jaunieji don kichotai? Mes tikime šia kova. Tikime teatru, gyvu žodžiu, bendravimu ir artumu.
