Žiūrėti spektaklį gali būti nemalonu dėl daugybės priežasčių. Galbūt režisavusiam žmogui nepavyko sklandžiai sujungti scenų ar scenos elementų. Galbūt nepasisekė žiūrovui, apsilankiusiam tą dieną, kai aktoriams ar kitiems profesionalams nepavyko atlikti savo darbo taip, kaip numatyta. Galbūt žiūrintįjį pasąmoningai erzina neatitikimai vieningo stiliaus neturinčiame spektaklyje. O gal žiūrovui pernelyg skaudi kūrinyje aptariama tema ar nepriimtina jame deklaruojama pozicija.
Kokios bebūtų priežastys, analizuoti nepatikusį spektaklį ir ieškoti jame antipatijos priežasčių dažniausiai būna įdomu. Svarstant gimsta unikali, konkretų spektaklį ir konkretų žiūrovą jungianti logika, kuri, jei sėkmingai aprašyta tekste, tampa nauju (meno) kūriniu. Vadinasi, net ir nepalankiai įvertintas spektaklis turi pozityvią tąsą.
Vis dėlto, neseniai teko sužinoti, kad organizmas gali visiškai nepriimti spektaklio ir visomis jėgomis priešintis bandymui jį analizuoti. Taip nutiko žiūrint Klaipėdos dramos teatre lenkų režisierės Agatos Dudos-Gracz pastatytą spektaklį „Meilė“ (premjera įvyko 2022 m. spalį; tai - antras kūrėjos darbas Klaipėdoje, įkvėptas pirmojo pastatymo sėkmės). Nepamenu, ar kada nors teatre kentėjau labiau. O kadangi kančią organizmas stengiasi kuo greičiau pamiršti, bandydama analizuoti spektaklį jaučiuosi lyg pati save draskyčiau.
Tai - unikali patirtis. Tad ir į spektaklio reflektavimo procesą pažvelgiau kitaip ir vietoj sklandaus pasakojimo nusprendžiau paeiliui išvardyti aspektus, lėmusius kančią dėl „Meilės“.
Pačios Dudos-Gracz užrašytoje „Meilės“ pjesėje vaizduojami išskirtinai šlykštūs žmonės. Įžangoje girdime Būtimi prisistatančios alegorinės figūros, lydimos Gėrio ir Blogio, monologą, o istorija prasideda Čigonu pavadinto veikėjo laidotuvėmis ir jo prisikėlimu. Prikėlimo aktą, išpildžiusi nėščios našlės norą, įvykdo po tiltu gyvenanti elgeta, šalia Būties veikianti Gėrio pavidalu.
Šios aplinkybės - tai išeities taškas lavinai įvykių, atkleidžiančių tamsų beveik dvidešimties personažų gyvenimą. Jau laidotuvių scenoje, matydami keletą veikiančių ir daugybę tiesiog sėdinčių ir šnekančių žmonių, suprantame, kad šioje bendruomenėje gausu nepakančių, agresyvių, neištikimų, nepraustaburnių žmonių. Dieviško apreiškimo akivaizdoje ilgainiui jie pasirodė esą dar ir godūs, linkę smurtauti, meluoti, išnaudoti. O baisiausia spektaklyje matyti, kaip atskleidus personažų vaikystėje patirtas traumas, veikėjai ne tik nėra pateisinami, bet patys apkaltinami dėl to, kaip su jais buvo elgtasi ir dar stipriau įmurkdomi purvan.
„Meilėje“ matome vienintelę gražių širdžių porą - Justinos Vanžodytės Gražutę ir lenkų aktoriaus Bartoszo Rocho Nowickio vaidinamą prisikėlusį Čigoną. Tai du vienas kitą beprotiškai mylėję ir aplinkiniams gyventi netrukdę žmonės, tad paradoksalu, jog būtent jie spektaklyje išdarkomi pirmiausia. Netekusiai vyro nėščiai Gražutei pakrinka nervai, o sąmoningumą ir kalbą ji atgauna tik sutikusi Gėrį ir maldaudama sugrąžinti sutuoktinį, be kurio ji nenori nei gyventi, nei auginti vaiką. Čigonas grįžta į gyvųjų pasaulį, tačiau veikia it vaikščiojantis lavonas - ilgą laiką visiškai nekalba, vaikšto tik stumdomas aplinkinių, nevalgo ir negeria. Todėl tai, kas aplinkiniams pradžioje atrodė Dievo palaima, ilgainiui primena prakeiksmą. Gaila, kad ši požiūrio kaita neturi įtakos jų charakteriams.
Atgijęs Čigonas ne veltui spektaklyje beveik nekalba. Lenkų aktorius nemoka lietuvių kalbos ir tai suprantame vos jam ištarus pirmuosius žodžius - girdime ryškų akcentą. Įdomu, kad tai galima pagrįsti logiškai: kalba skamba keistai dėl ilgai nenaudoto ir „užakusio“ balso. Tačiau ilgainiui akcentas nedingsta, netgi sąmoningėjantis personažas nepradeda kalbėti sklandžiau. Tuomet toks kalbėjimas ima skambėti tiesiog neprofesionaliai.
Jungtiniame lietuvių ir lenkų projekte režisierė neatsispyrė pagundai įterpti lietuvių priešiškumo lenkams temą. Nėra kaip paneigti, kad mūsų tautoje tai egzistuoja, tačiau spektaklyje lietuvių pyktį lenkams rodančios scenos „iššauna“ nepagrįstai. Pirma, alegoriniame spektaklyje ši buitinė XXI amžiaus aktualija nedera stilistiškai. Antra, nuo vasario 24-osios neigiamas požiūris į lenkus Lietuvoje stipriai sumažėjo, nes neapykantą koncentruojame kitai tautai. Ir trečia... veidmainiškai skamba lenkų režisierės, kuri vieną personažų pavadino Čigonu, kaltinimai lietuviams nacionalizmu, nukreiptu prieš jos šalį.
Nežinau, kodėl pastarasis aspektas neužkliuvo aktoriams ir jie neįkalbėjo režisierės pakeisti personažo vardą. Tiesa, dauguma kitų personažų taip pat pavadinti įžeidžiamai (Pisuoklė, Pizdukėlis etc.), tad ir Čigoną turbūt reikėtų tapatinti ne su nepagarba romų tautai, o su keiksmažodžiu, kurio adekvati publika renkasi nevartoti. Visgi 2022-aisiais šis žodis nuo scenos skamba neadekvačiai, nes asocijuojasi su neapykantos kurstymu. Bandydama suversti atsakomybę aktoriams, drauge suprantu, kad jie greičiausiai buvo užsiėmę kitais dalykais. Pavyzdžiui, bandymu kuo tiksliau ir išraiškingiau įvykdyti režisierės reikalavimus. Dirba jie išties stipriai, taip gerai, kad net sunku žiūrėti į jų kuriamą visuomenę. Tik kas iš to, kad toks pasaulis puikiai pavaizduotas, jei be to, jog jis siaubingas, daugiau nieko nesužinome? Tris su puse valandos žiūrovai gramzdinami į tą pačią idėją: šie žmonės šlykštūs ir nepataisomi, bet jie vis tiek myli.
Dauguma personažų - pradedant alegorinėmis figūromis, baigiant baisiausiais žmonėmis - spektaklyje kuriami vien groteskiškai ar bent grotesko atspalviu. Kadangi tai - itin ryškus meninio vaizdavimo būdas, jį naudojant svarbu atrasti subtilius niuansus, kurie neleistų demonstruojamam bjaurumui likti paviršiuje ir suteiktų reikšmes. „Meilėje“ tokiai išraiškai atsvaros nepaieškota. Groteskas čia veikia pats sau, tarsi pasirinkta ir tiesiog paleista būti estetika, neužprogramuota nei kurti prasmes, nei skatinti žiūrovus išgyventi pasakojamos istorijos bei savo pačių percepcijos kaitą.
Tai turbūt didžiausia spektaklio problema: „Meilėje“ nėra atsvaros blogiui ir šlykštybei. Tai lemia ne tik nemalonų pojūtį žiūrint (neabejoju, kad ne visi jaučiasi blogai), bet ir neįdomų siužetą. Spektaklyje daug įvykių, tačiau vidinis veiksmas čia beveik neplėtojamas, nes kas benutiktų, judama vienintele kryptimi - žemyn.
Nuostabu tik tai, kad spektaklio pabaigoje režisierė padavė žiūrovui ranką, padėdama palikti salę su viltimi. Nemačiusius „Meilės“ ir ketinančius ją žiūrėti kviečiu peršokti prie paskutinio recenzijos sakinio. O kitiems sakau: atsidūrę giliausioje duobėje, staiga esame sugrąžinami į Čigono laidotuvių sceną. Galime nurimti supratę, kad tai, ką matėme, galėjo būti tik košmaras, kurio norėtume nebeprisiminti.
Tad tą ir padarysiu - baigusi rašyti tekstą mielai pamiršiu šį spektaklį.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
