Apmokestinta meilė

Viktorija Sinicyna 2021-10-05 7md.lt, 2021-09-24
Scena iš spektaklio „SoDra, Mon Amour“, rež. Gildas Aleksa. Donato Ališausko nuotrauka
Scena iš spektaklio „SoDra, Mon Amour“, rež. Gildas Aleksa. Donato Ališausko nuotrauka

aA

Vis dėlto visuomeninis būvis - keistas mechanizmas. Grupelei žmonių priskiriama dirigento lazdelė ir jie visi, vos ne vos susitardami, katron pusėn, mosuoja orkestrui. O tas bendras darinys bando groti: vieni muzikantai purkštaudami iki apsispjaudymo, kiti ramesni, bet murmėdami panosėje, treti nuolankiai, su pagarba. Nėra viskas taip juoda ir balta, daug veiksmo tarpduryje, tačiau bendrais įvaizdžiais kalbant - maždaug taip atrodo funkcionuojanti visuomenė.

Tokį tam tikrai tvarkai paklūstančios visuomenės eskizą galima įžvelgti Gildo Aleksos režisuotame spektaklyje „SoDra, Mon Amour“ (premjera rugsėjo 15 d. „Menų spaustuvėje“). Kūrėjų pateiktas sociumo modelis - tai institucija, kurios visą pavadinimą žino mažuma, palyginti su dauguma, vartojančia trumpą, skambesiu privačią įmonę primenančią „Sodrą“.

Įdomu, ar su visa „Sodros“ veikla ir neveikla susijusi informacija, rinkta sociologės Renidos Baltrušaitytės, parodė tai, ką dažnas ir įsivaizduoja be didesnių narstymų? Ar dokumentinė medžiaga taip sklandžiai adaptuota dramaturgės Kristinos Marijos Kulinič, kad skirtumo nejusti? Tai anaiptol joks priekaištas, atvirkščiai: viskas suvesta į tokią kompaktišką, tapatintis leidžiančią pašaipią visumą, kad gražu žiūrėti.

Labiausiai gaila, kad kitas premjerinis rodymas tik spalį (spalio 1 d. Šiauliuose ir spalio ir 31 d. Vilniuje), nes spektaklis maksimaliai aktualus. Ne tik vadinamajai mokesčių mokėtojų kategorijai, bet apskirtai žmonėms, kurie mėtosi klaidžiose savęs paieškose. Iš pradžių atrodo, kad čia vaizduojami dvejopi personažai - tie, kurie perduoda nurodymus, bei tie, kurie tas nuorodas turi išsiaiškinti ir vykdyti; tik šios dvi komandos, nors atstovauja skirtingiems interesams, po susirėmimų galiausiai vis tiek lieka paprasčiausiais žmonėmis. Be titulų, darbo pareigybių, tik su niekad ramybėje nepaliekančiomis noriu - nenoriu, verta ­- neverta, daryti - nedaryti priešpriešomis.

Humoras spektaklyje kyla iš šmaikščių dialogų (ir pavienių išsikalbėjimų), parodančių komunikacinių situacijų absurdą, idiotiškus sistemos niuansus. Šmaikščiai perteikta, bet svarbi mintis ta, kad mes, tie dažnai pasipiktinę, biurokratinių kliuvinių išerzinti žmonės, pykstame ant tų, kurie nurodymų nekuria, o juos tik vykdo. Užtektų tiesiog pasijuokti iš atpažįstamų scenos kūrinio situacijų, bet kur kas įdomiau mąstyti apie platesnes spektaklio reikšmes. O jis ne tik parodė šaunią pusantros valandos valstybinės įstaigos gyvenimo nuotrupą, įvaizdinančią darbuotojų ir klientų tarpusavio santykius, bet ir sukūrė užuominas apie kai ką galingesnio už kiekvieną iš mūsų atskirai, tačiau lygiavertį mums kaip visumai. Apie socialinius susitarimus, bendrų taisyklių kūrimą ir laikymąsi tam, kad egzistuotume kaip bendra komuna.

Spektaklyje realybė kuriama pramaišiui su sapnais, užsisvajojimais, siurrealiomis „o galėtų būti va taip“ scenomis. Pavyzdžiui, daina apie privalomus mokesčius su Karolio Norvilo repo posmu ir Robertos Sirgedaitės seksualumo parodija: jei erotika didina reperių ir popžvaigždžių pardavimus, tai nuolatos aiškinti įvairius dalykus žmonėms turinčios „Sodros“ darbuotojos fantazija tokia: muzika ir seksualumas padėtų įsiminti, kiek ir už ką turime mokėti. Kad neįklimptume į skolas ir paskui dar galėtume susitvarkyti dantis rajono poliklinikoje.

Sceniškai estetiški ir kartu kiek hipnotiniai buvo sinchroniško šokio intarpai, veikiantys lyg nuoroda į naują epizodą. Neišardoma eilės tvarka kartojami judesiai primena apie užsistovėjimą vietoje, pokyčių nebuvimą, rutinišką „Į dieną einam“ dainos choreografinį variantą. Pabaigoje visų taisyklių sąžiningai besilaikiusi Sirgedaitės Snaiguolė nusimeta ją varžančią geros visuomeniškos darbuotojos-pilietės laikyseną ir pagaliau ima judėti tuo pačiu ritualo ritmu.

Suvis žaviausia stebėti, kaip spektaklio aktoriai dirba vienas su kitu ir kiekvienas su savimi atskirai. Ar, tiksliau, su savo personažu. Čia, žinoma, darkart pasiteisina ir palankiai sudėliota dramaturgija, leidžianti pasirodyti kiekvienam. Ir tai suveikia, nes sukuria vienijančią nuojautą: šitame darbo įvaizdžių ir asmeninių, į chalatus įsisupusių „aš“, prasmės ir beprasmybės liūne murkdomės kartu. Nustebino ir ausiai kruopščiai suverpti dialogai, kurie, kaip gero komiko šou, laiku ir vietoje sudėlioti taip, kad sukeltų ne apskaičiuotą, bet stipriai numanomą juoką.

Akiplėšiška, bet viduje nuo pokyčių laukimo išsunkta Mildos Jonaitytės klientų aptarnavimo specialistė, slepianti praeities skaudulius. Jaunatviškos energijos, noro veikti kupinas, bet nedrąsos atsikirsti sukaustytas Norvilo informatikas. Iš pradžių perdėtai įsiaudrinęs, vėliau jautrią, šiltą pusę parodęs Arno Ašmono mokesčių sistema nusivylęs klientas. Emocinga, kažkur savame princesės iš ledo šalies pasaulėlyje įstrigusi, itin pareiginga Sirgedaitės darbuotoja. Ir nelabai aišku, koks personažas konkrečiai, tiesiog vis atsirandantis ir pradingstantis juoko kurstytojas Raimondas Klezys. Aktoriaus netikėtai įterptas akrobatinis persivertimas, palydėtas fraze „o dabar prie esmės“ nuginklavo galutinai. Priminė plastiškus, dailius, bet kaskart krizenti priverčiančius Valentino Novopolskio sukinius Rusų dramos teatro spektaklyje „Karalius Lyras“.

Spektaklio „SoDra, Mon Amour“ tema bei iš jos išplaukiančios potemės sudaro palankią erdvę aptarinėti visas neteisingas teisybes ar teisėtas neteisybes, tikrus kuriozus ar kuriozinę tikrovę. Bet kaip žiūrovė, atėjusi po darbo dienos su savo asmeniniais „užsiknisimais“, esu sudominta ne tik aktualia tema, bet ir jos atskleidimu scenoje (turiu pripažinti, kad dažniau būna arba viena, arba kita, rečiau - kad nė vieno, ir vis dėlto itin retai - kad abu atvejai). Gal pajutau tą nežinia kaip apibūdinamą teatro magiją? Nors... ar ji gali ištikti ne vien dideliuose pastatymuose, kur išjaučiamos aukščiausio laipsnio amžinosios vertybės, bet ir juodojoje „Menų spaustuvės“ salėje, kur jauni, kūrybiškai iniciatyvūs kūrėjai kalba apie „čia ir dabar“? Manau, gali.

7md.lt

recenzijos
  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.

  • Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui

    Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.

  • Tarp scenos ir gyvenimo

    Pablo Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.

  • Tylos garsai

    Nuo Shakespeare’o laikų buvo sakoma, kad scenoje neturi būti kėdžių. Šiais laikais jokios nuostatos neegzistuoja, tačiau kėdėse įkalinti personažai turi būti maži dievai, kad sugebėtų prasmingai įkaitinti atmosferą.

  • Sodo spalvos

    Užuot tiriamai pažvelgę į savo pagrindinį herojų, jį nuteisė „žinoti“. Pasmerkė tariamam pasaulio suvokimui, žongliruodami abstrakčiomis sąvokomis. Spektaklio tekstai vos palietė pačių kūrėjų išsikeltas temas.

  • Vienišieji vakarai Vakaruose

    Artiomo Rybakovo spektaklis vadinasi „Vienišieji vakarai“ – ir sunku suprasti, ar Vakarų „V“ pamesta verčiant pjesę, ar jos sąmoningai atsisakyta statant spektaklį. Nes tai keičia pačią pjesės traktuotę.

  • Šokiai po skara

    Apie „Žemaitės N. 18(0)“ tikslinę auditoriją ir žanrą nelengva atsakyti, bet tolesnis šio kūrinio gyvavimas turėtų padėti ir pačiai choreografei toliau gryninti savo meninį braižą šiuolaikinės pasakojamosios choreografijos srityje.

  • Grožis ir praradimai

    Režisierius Adomas Juška nuosekliai seka László Krasznahorkai romanu, tačiau savo įžvalgų apie jo turinį nepateikia. Sąsajos su dabartimi tikrai neprivalomos, bet norisi ryškesnės režisieriaus interpretacijos, jo požiūrio.