Dienos tarp keturių sienų slenka lėtai, o mėnesiai lekia kaip niekada greitai. Nyki karantino kasdienybė maišo darbo ir poilsio valandas, dieną su naktimi. Rutina įtraukia į laiko kilpą, kaip toje senoje, dešimtis kartų televizijos kanalų rodytoje komedijoje „Švilpiko diena“. Į dvi valandas sukoncentruotą tokios nuotaikos impresiją kūrybiškai sutalpino režisierius Gildas Aleksa ir trupė „Teatronas“, gruodžio pradžioje nuotoliniu būdu pristatę spektaklį „The Final Final Final“.
Sumanymas - ne tik aktualus, bet ir ambicingas. Kūrėjai atsisako tradicinių siužeto sandaros elementų - veiksmo ekspozicijos, užuomazgos, plėtojimo, kulminacijos ir atomazgos, - vietoje jų renkasi pluoštą finalų. Kuriamas amžinas spektaklis, iš pabaigų ir be pabaigos. Pasirinktos ištraukos - įvairios tiek laikmečio, tiek žanro požiūriu - nuo antikos iki šiuolaikinės dramos, nuo tragedijos iki miuziklo ar net fantastinio filmo, nuo Euripido „Bakchančių“ iki Antono Čechovo „Žuvėdros“ ir Justino Marcinkevičiaus „Grybų karo“. Veikiausiai kertiniu medžiagos vardikliu tapo kūrinių atpažįstamumas Lietuvos teatro žiūrovams. Žinojimas tampa savotišku būdu kirsti ilgą herojaus kelią iki paskutinio atomazgos taško.
Spektaklio tekstas konstruojamas fragmentiškai, vienam spektaklio finalui keičiant kitą. Juodoje scenos erdvėje skirtingo konteksto, žanro bei nuotaikos scenos estetiškai tarpusavyje nedaug skiriasi. Ištraukų pasikeitimą nužymi tik aktorių ir rekvizito persiskirstymas erdvėje, o ir beveik visi finalai užbaigiami vis tuo pačiu triuku - garsėjančia muzika ir staigiu šviesos išsijungimu. Nepaisant pakankamai greito spektaklio tempo, ilgainiui veiksmas sukelia vienodumo nuobodulį. Tekstinės ir netekstinės citatos, kuriomis taip dosniai dalijasi kūrėjai, nekelia įprasto žavesio: kaip razinka, kurią įprastai pastebi kūrinyje, čia nuo tų razinkų darosi bloga, nes vienų ir tokiais kiekiais jų šiaip „nevalgai“.
Neapleidžia jausmas, jog spektaklis veikiau primena akademijos vaidybos studentų egzaminą (kurio tema - finalai), nei išbaigtą scenos meno kūrinį ir verčia stipriai abejoti, ar kūrėjų užmojis nebūsiąs pernelyg sudėtingas jiems patiems. Konkretūs cituojami pastatymai reikalauja vaidybos „tirštumo“, detalumo, susiklausymo su partneriu. Trumpučiame finale susikurti bent jau emocinį krūvį aktoriui paprasčiausiai nelieka laiko. Schematiška vaidyba, nors kai kur tinkama, neatskleidžia nei kūrinių, nei aktorių galimybių amplitudės. Kad toks uždavinys įmanomas, šiemet jau „įrodė“ Eglė Mikulionytė kartu su Liudu Parulskiu „Sirenų“ programoje pristatę performansą „Lūkesčiai ir kitos prekės“, kuriame aktorė pardavinėjo žiūrovams po vieną iš siūlomų devynių vaidmenų. „The Final Final Final“ kiekybė nugali prieš kokybę, taip išryškindama ne tik jaunų trupės aktorių sukurtų vaidmenų stoką, bet ir apskritai labai skirtingą Vilniaus ir Kauno aukštųjų mokyklų vaidybos absolventų meistriškumą.
Rodos, sumanymas turi nemažai (neišnaudoto) kinematografinio potencialo. Patys kūrėjai prieš premjerą akcentavo kūrinio pritaikymą nuotoliniam stebėjimui, tačiau akivaizdu, kad spektaklis pirmiausia „gimė“ scenos dėžutėje ir tik vėliau susidūrė su trimis kameromis, kurių rakursais žiūrovas stebi veiksmą. Truputį apmaudu, kad keistoje šių metų nūdienoje naujų teatro formų ieškotojai vis dar vengia atsigręžti į kino ir tarpdisciplininio meno kūrėjus, kartu ieškoti kūrybinių sprendimų.
Norisi tikėti, jog „The Final Final Final“ premjeroje dar neįgavo savo galutinės formos. Galbūt neįprastai didelė medžiagos apimtis bus efektyviau pažabota ateityje, spektaklis įgis visiškai naujų spalvų susitikęs su žiūrovais salėse gyvai. Juk režisieriui ir aktoriams net per ekrano atstumą pavyko „įsukti“ žiūrovus į laiko kilpą. Kol kas toks „atrakcionas“ rodosi visai varginantis, tačiau, tikėtina, gali virsti net labai įtraukiančia pramoga!
