Komiksu išreikšta opera

Lauma Mellēna 2019-06-26 menufaktura.lt
Scena iš šiuolaikinės operos „Alfa“. Andrej Vasilenko nuotrauka
Scena iš šiuolaikinės operos „Alfa“. Andrej Vasilenko nuotrauka

aA

ŠIUOLAIKINĖ OPERA. Kūrybinės kompanijos „Operomanija“ Klaipėdos teatro festivalyje „TheATRIUM“ parodytas pastatymas „Alfa“ šiemet gavo aukščiausią Lietuvos teatro apdovanojimą - Auksinį scenos kryžių - kategorijoje „Geriausias operos spektaklis“[1].

Šiuolaikinė opera - tai žanras, apie kurio sistemingą raidą Latvijoje kalbėti sunku. Iš esmės todėl, kad šiuolaikinė opera paprastai neturi jokios sąsajos su didžiaisiais operos teatrais ir operos industrija. Greičiau tai yra atskiri scenos meno projektai, kuriems vietoje ir ne vietoje prikabinamas žodelis eksperimentinis.

Lietuvos nepriklausomos kūrybinės kompanijos „Operomanija“ (Vilnius) prodiuserė Ana Ablamonova jau daugiau nei dešimt metų eksperimentuoja. „Operomanijos“ produkcijai priklauso daugiau nei 40 šiuolaikinių operų pastatymų ir įvairūs tarpdisciplininiai meno projektai, įskaitant ir šiuolaikinės operos festivalį NOA („Naujosios operos akcija“). Vienas iš naujausių jos pastatymų - penkiasdešimties minučių trukmės komiksų opera „Alfa“ (2018) - šiemet buvo įtrauktas į Klaipėdos teatro festivalio „TheATRIUM“ lietuviškų darbų programą šalia kitų skirtingų formatų teatro spektaklių. Šiuolaikinei operai būdinga socialinės ir kultūrinės problematikos bei aktualijų refleksija. Ją papildo žanrui būdingų formos elementų derinys, kuriame telpa muzika ir libretas, pasitelkus video meną, performansą, šiuolaikinį šokį ir panašiai, formuojamas sintetinis muzikinis pastatymas - dažniausiai jis būna kamerinio formato, kurį lemia tiek ribotas biudžetas, tiek ir būtinybė kurti mobilų produktą. Klaipėdoje „Alfa“ rodyta kūrybinio inkubatoriaus „Kultūros fabrikas“ patalpose.

Pastatymo režisierė, scenografijos ir kostiumų autorė multimenininkė Dr. GoraParasit, kurios tikrasis vardas - Gintarė Minelgaitė. Libreto autorė - viena iš žinomiausių jaunųjų lietuvių dramaturgių Gabrielė Labanauskaitė, o muziką elektrinei gitarai, akordeonui ir gyvajai elektronikai parašė San Franciske gyvenantis lietuvių kompozitorius Albertas Navickas, kuris, tarp kitko, yra genų inžinerijos mokslų daktaras. Pastatymo estetika koketuoja su feminizmu, komiksais ir kompiuterinių žaidimų vizualumu, režisūros kalboje naudojami pantomimos teatro elementai, konceptualiai sukurta šviesų ir spalvų partitūra.

Fabula: opera pasakoja apie ispanų poetą ir dramaturgą Federico Garsía Lorcą. Tiksliau - apie įvairius jo biografijos kontekstus per jo sesers Isabel Garsía Lorcos prizmę, kuri tiria mįslingą brolio mirtį. Svarbu pridurti, kad 2019 m. pastatymas „Alfa“ gavo aukščiausią Lietuvos teatro apdovanojimą - „Auksinį scenos kryžių“. Labiausiai panašus spektaklis, kurį galėtų būti matęs Latvijos operos žiūrovas, yra argentiniečių kompozitoriaus Osvaldo Golijovo flamenko opera „Ainadamar“. Ją režisavo Viesturas Kairišas; opera buvo rodoma 2017 m. Cėsių Meno festivalyje. Ne tik todėl, kad pasakojimas apie Lorcą yra su flamenko elementais, bet ir dėl žanro bei formos panašumo.

Stilizuota superherojų komiksų estetika su nuorodomis į ispanų kultūros ženklus - tai viso pastatymo fonas. O kostiumuose ir rekvizite (pvz., spinduliniai arba lazeriniai ginklai) dominuoja juodas lateksas. Beje, jo traktuotė ironiška, iš jo formuojama, pavyzdžiui, flamenko šokėjos grandiozinių gabaritų suknia su volanais mecosoprano Noros Petročenko vaidinamai Izabelei. Titrai anglų kalba projektuojami ne pasitelkus specialiai subtitrams skirtą įrenginį, o integruojami į pastatymo scenografiją, projektuojant juos kaip komikso tekstus sceninio veiksmo fone - tai yra sąmojingas ir novatoriškas metodas. Į Federico draugo Luiso personažą spalvingai įsijautė bosas-baritonas Nerijus Masevičius. Gana klasikines dainininkų vokalo partijas taip pat papildo išraiškingas aktorės Ievos Savickaitės pantomimos vaidmuo, kuris veikia kaip jungiamasis dramatinio veiksmo elementas. Personažų veidai nugrimuoti baltai, su juodais vokais ir lūpomis - toks grimas formuoja ekspresionistinį vampyrų stilių. Pasitelkiama daug utriruotos mimikos, kuri puikiai tinka spektaklio koncepcijoje, taip pat ir grynos pagrindinės spalvos (geltona, raudona, mėlyna) - jomis apipavidalinta scena, ir Donato Repeikos sukurta juodų šunų trikinkė skulptūra spektaklio finale. Verta pažymėti, kad „Operomanijos“ repertuare yra šeši gastrolėms techniškai pritaikyti šiuolaikinės operos pastatymai. Tegul ši informacija bus paskatinimas Latvijos šiuolaikinio meno festivalių rengėjams.

Atsiliepimas išverstas iš latvių kalbos

[1] Opera „Alfa“ Auksiniu scenos kryžiumi apdovanota kategorijoje „Opera / operetė / miuziklas“ (red. pastaba).

recenzijos
  • Būti kūrinio viduje

    Tai yra kūnų, balsų ir emocinių laukų sąveika, kurioje žiūrovams paskirta vieta kūrinio viduje. Akivaizdu, kad būtent pribloškianti garso choreografija sukuria „Unearth“ vertės esmę, įgalina kūnus veikti.

  • Besivejant gulbę iš padangos

    Spektaklis „Pažadink savo vidinę deivę“ ne pamokslauja, o kviečia kartu juoktis – iš savęs, iš absurdiškų, bet įspūdingai pateiktų praktikų, ir iš visko, kas galbūt pernelyg rimtai pateikiama mūsų kasdienybėje.

  • Pakibęs tarp praeities ir dabarties

    Vilniaus senojo teatro transformacijos – jau atskira tema, tačiau spektaklyje „Toli toli“ paliečiamas įdomus aspektas – kaip tuos pokyčius išgyvena ir supranta aktoriai ir teatro kolektyvas.

  • Nesmurtinė lėlės prigimtis

    Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.

  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.