Komiksu išreikšta opera

Lauma Mellēna 2019-06-26 menufaktura.lt
Scena iš šiuolaikinės operos „Alfa“. Andrej Vasilenko nuotrauka
Scena iš šiuolaikinės operos „Alfa“. Andrej Vasilenko nuotrauka

aA

ŠIUOLAIKINĖ OPERA. Kūrybinės kompanijos „Operomanija“ Klaipėdos teatro festivalyje „TheATRIUM“ parodytas pastatymas „Alfa“ šiemet gavo aukščiausią Lietuvos teatro apdovanojimą - Auksinį scenos kryžių - kategorijoje „Geriausias operos spektaklis“[1].

Šiuolaikinė opera - tai žanras, apie kurio sistemingą raidą Latvijoje kalbėti sunku. Iš esmės todėl, kad šiuolaikinė opera paprastai neturi jokios sąsajos su didžiaisiais operos teatrais ir operos industrija. Greičiau tai yra atskiri scenos meno projektai, kuriems vietoje ir ne vietoje prikabinamas žodelis eksperimentinis.

Lietuvos nepriklausomos kūrybinės kompanijos „Operomanija“ (Vilnius) prodiuserė Ana Ablamonova jau daugiau nei dešimt metų eksperimentuoja. „Operomanijos“ produkcijai priklauso daugiau nei 40 šiuolaikinių operų pastatymų ir įvairūs tarpdisciplininiai meno projektai, įskaitant ir šiuolaikinės operos festivalį NOA („Naujosios operos akcija“). Vienas iš naujausių jos pastatymų - penkiasdešimties minučių trukmės komiksų opera „Alfa“ (2018) - šiemet buvo įtrauktas į Klaipėdos teatro festivalio „TheATRIUM“ lietuviškų darbų programą šalia kitų skirtingų formatų teatro spektaklių. Šiuolaikinei operai būdinga socialinės ir kultūrinės problematikos bei aktualijų refleksija. Ją papildo žanrui būdingų formos elementų derinys, kuriame telpa muzika ir libretas, pasitelkus video meną, performansą, šiuolaikinį šokį ir panašiai, formuojamas sintetinis muzikinis pastatymas - dažniausiai jis būna kamerinio formato, kurį lemia tiek ribotas biudžetas, tiek ir būtinybė kurti mobilų produktą. Klaipėdoje „Alfa“ rodyta kūrybinio inkubatoriaus „Kultūros fabrikas“ patalpose.

Pastatymo režisierė, scenografijos ir kostiumų autorė multimenininkė Dr. GoraParasit, kurios tikrasis vardas - Gintarė Minelgaitė. Libreto autorė - viena iš žinomiausių jaunųjų lietuvių dramaturgių Gabrielė Labanauskaitė, o muziką elektrinei gitarai, akordeonui ir gyvajai elektronikai parašė San Franciske gyvenantis lietuvių kompozitorius Albertas Navickas, kuris, tarp kitko, yra genų inžinerijos mokslų daktaras. Pastatymo estetika koketuoja su feminizmu, komiksais ir kompiuterinių žaidimų vizualumu, režisūros kalboje naudojami pantomimos teatro elementai, konceptualiai sukurta šviesų ir spalvų partitūra.

Fabula: opera pasakoja apie ispanų poetą ir dramaturgą Federico Garsía Lorcą. Tiksliau - apie įvairius jo biografijos kontekstus per jo sesers Isabel Garsía Lorcos prizmę, kuri tiria mįslingą brolio mirtį. Svarbu pridurti, kad 2019 m. pastatymas „Alfa“ gavo aukščiausią Lietuvos teatro apdovanojimą - „Auksinį scenos kryžių“. Labiausiai panašus spektaklis, kurį galėtų būti matęs Latvijos operos žiūrovas, yra argentiniečių kompozitoriaus Osvaldo Golijovo flamenko opera „Ainadamar“. Ją režisavo Viesturas Kairišas; opera buvo rodoma 2017 m. Cėsių Meno festivalyje. Ne tik todėl, kad pasakojimas apie Lorcą yra su flamenko elementais, bet ir dėl žanro bei formos panašumo.

Stilizuota superherojų komiksų estetika su nuorodomis į ispanų kultūros ženklus - tai viso pastatymo fonas. O kostiumuose ir rekvizite (pvz., spinduliniai arba lazeriniai ginklai) dominuoja juodas lateksas. Beje, jo traktuotė ironiška, iš jo formuojama, pavyzdžiui, flamenko šokėjos grandiozinių gabaritų suknia su volanais mecosoprano Noros Petročenko vaidinamai Izabelei. Titrai anglų kalba projektuojami ne pasitelkus specialiai subtitrams skirtą įrenginį, o integruojami į pastatymo scenografiją, projektuojant juos kaip komikso tekstus sceninio veiksmo fone - tai yra sąmojingas ir novatoriškas metodas. Į Federico draugo Luiso personažą spalvingai įsijautė bosas-baritonas Nerijus Masevičius. Gana klasikines dainininkų vokalo partijas taip pat papildo išraiškingas aktorės Ievos Savickaitės pantomimos vaidmuo, kuris veikia kaip jungiamasis dramatinio veiksmo elementas. Personažų veidai nugrimuoti baltai, su juodais vokais ir lūpomis - toks grimas formuoja ekspresionistinį vampyrų stilių. Pasitelkiama daug utriruotos mimikos, kuri puikiai tinka spektaklio koncepcijoje, taip pat ir grynos pagrindinės spalvos (geltona, raudona, mėlyna) - jomis apipavidalinta scena, ir Donato Repeikos sukurta juodų šunų trikinkė skulptūra spektaklio finale. Verta pažymėti, kad „Operomanijos“ repertuare yra šeši gastrolėms techniškai pritaikyti šiuolaikinės operos pastatymai. Tegul ši informacija bus paskatinimas Latvijos šiuolaikinio meno festivalių rengėjams.

Atsiliepimas išverstas iš latvių kalbos

[1] Opera „Alfa“ Auksiniu scenos kryžiumi apdovanota kategorijoje „Opera / operetė / miuziklas“ (red. pastaba).

recenzijos
  • Pranykti Loïe Fuller suknelės klostėse

    Žiūrėdama premjerą „Quanta“, negalėjau dramaturgės Joannos Bednarczyk ir režisieriaus Łukaszo Twarkowskio sukurtos vizualios kelionės nesusieti su kultiniu, daugybę kartų matytu serialu „Tvin Pyksas“.

  • Į Skapiškį pro Osvencimą

    „Reforma“ iš tiesų turi karikatūros užuomazgų ir, įtariu, nori eiti jos keliu. Bet visą laiką apmaudžiai lieka kažkur šalia, lyg nuolat skaldytų lėkštą anekdotą ir mėgintų pigiai prajuokinti.

  • „Dalykai“, kurių nepamačiau

    „Dalykuose“, rodos, kūrybinės formos lieka „šalia“ liudijimų, subtiliai bandydamos jų neužgožti, daugiausia – tik iliustruoti. Bet gilesnės metaforos troškimas kankina tarsi deguonies trūkumas.

  • Pasivaikščioti su medžiais

    Gražu stebėti: iš pradžių užverčiantis auditoriją istorijomis, pamažu ekskursijos gidas vis daugiau erdvės palieka gamtai. Brūzgynuose geriausiai girdisi eilėraščiai. Ir spektaklio, ir turbūt gyvenimo.

  • Prisilietimų ir bučinių parkas

    Muzikinė šokio spektaklio „Parkas“ struktūra gali būti vertinama kaip pavyzdys šiuolaikiniams kūrėjams, ieškantiems dialogo su muzikos istorija ir klasikais tapusių kompozitorių kūriniais.

  • Requiem teatro epochai

    „Niekas iš manęs teatro negali atimti. Tik mirtis.“ Ši citata, kaip ir pats „Anos Kareninos“ pastatymas, tapo prasminga ir jautria epitafija Rimo Tumino kurtam teatrui ir sykiu – ištisai teatro epochai.

  • Mažutė Varšuva Argentinos pampoje

    Režisieriaus, dramaturgo Mariano Pensotti spektaklis „La Obra“ privertė susimąstyti, kokiais pasakojimais tikime ir kas padaro teatrinį pasakojimą tokį įtikinamą, kad supainiotum jį su dokumentika.

  • Įstrigti jausminiame rūke

    Kiekvienas etiudas atrodo it gabalėlis dėlionės, kuri tampa vis niūresnė, vis tirštesnė. <...> Juos sieja nesusikalbėjimas ir noras išlieti savyje susipynusius beprasmybės ir meilės neįmanomybės jausmus.