Šiais metais „Sirenose“ buvo visko: įprasto teatro, visai ne teatro, žiovulio sesija, daug triukšmo, neleidusio ne tik žiovauti, bet ir atsikvėpti, aukštyn kojom ir atgal į įprastą netvarką apsiverčiančio pasaulio, ir tyro, sunkiai žodžiams pasiduodančio džiaugsmo. Todėl ir dabar, kai rašau, žodžiai stringa, sprunka, slepiasi. O gal jų, turinčių padėti parašyti apie italų kompanijos MOTUS darbą „MDLSX“ (rež. Enrico Casagrande ir Daniela Nicolò) tiesiog dar nėra. Kaip nėra žodžių apibūdinti užpuolančios neapykantos veidrodžiams, po nelaimės juntamam džiaugsmui ar mergaitei, kurią visi laiko berniuku.
Taip, regis, neturėtų būti: spektaklis ganėtinai paprastas. Vienintelė scenoje veikianti Silvia Calderoni pasakoja istorijas apie normų neatitikimą, nesitapatinimą su konkrečia lytimi, buvimą ne tuo, kuo esi laikomas. Jos pasakojimą sudaro tekstas (dramaturgės - pati Silvia Calderoni ir režisierė Daniela Nicolò), vaizdo projekcija (Alessio Spirli) ir judesys. Tekstas sukonstruotas iš įvairių šaltinių - asmeninės patirties, knygų, filmų - trinant jų ribas ir taip trukdant suprasti, kas konkrečiai šiuo metu mums kalba. Vaizdai projektuojami ant apvalaus ekrano, kuris pakabintas scenos gale, kairėje, dalį vaizdų pati aktorė gyvai filmuoja spektaklio metu. Silvia Calderoni daugiausiai laiko praleidžia prie ilgo stalo, pastatyto beveik palei pat galinę uždangą, ant to stalo sukrauti spektaklyje naudojami daiktai ir reikalinga įranga: mikrofonas, kamera, kompiuteris, iš kurio pati aktorė ir leidžia spektaklio garso takelį. O šis sudarytas iš žinomų muzikos kūrinių, kuriuos atlieka The Smiths, The Dresden Dolls, Placebo, Talking Heads, College & Electric Youth ir kt.
Ant juodų scenos grindų žiūrovų link nutįsęs blizgus lygiakraštis trikampis tampa pagrindine atlikėjos judėjimo erdve. Jis, primenantis sutartinį vyrų ir moterų žymėjimą ▼ ir ▲, netampa konkrečia nuoroda nei į vyriškumą, nei į moteriškumą. Iš žiūrovų pusės žiūrint, matomas vyriškas trikampis, iš kitoje jo pusėje stovinčios atlikėjos - moteriškas, o jai judant jo viduje lyties sampratos binariškumas trypiamas, purtomas, glamžomas. Taip spektaklio metu bemindant lytiškumo suvokimą, renkantis kokią ir kaip savo tapatybę kurti ir skleisti, apskritajame ekrane pražysta gėlės.
Tačiau spektaklio metu jame rodosi ne tik gėlės. Ten ir namuose daryti vaizdo įrašai, rodantys vaikystėje dainuojančią, paauglystėje su tėčiu šokančią ar tiesiog sėdinčią atlikėją, ir dabartinis jos veidas, kalbantis kamerai, kol Silvia Calderoni atsukusi nugarą žiūrovams; matosi ir jos vaidintas Kaspar Hauser, ir vėl ji pati, dar paauglė, tik jau labai trumpais plaukais, sportuojanti, vilkinti kaubojiškus rūbus. Šis apskritas ekranas - tarsi kišeninis veidrodėlis, jis išdidina detalę, atspindi, atvaizduoja, bet neparodo visos tikrovės.
Spektaklis žaidžia su tikrove, neretai net juokiasi iš jos ribotumo, ir tai nuolat atsikartoja įvairiomis formomis: ekranas rodo tik dalį vaizdo, tekstas kelių skirtingų veikėjų istorijas sulydo į vieną, aktorė daiktus vartoja ne pagal paskirtį - iš perukų ji pasidaro hiperbolizuotus pažastų ir gaktos plaukus, prikemša jais liemenėlę, pati įsispraudžia į žuvies uodegą, padarytą iš tokios pat medžiagos, kaip ant grindų patiestas trikampis. Abejones tikrovės autoritetu išreiškia ir pačios aktorės kūnas. Ji juda kiek chaotiškai, ji šoka konvulsyvai, ji laku supurškia baltus plaukus, ir jos šukuosena primena Andy Warhol peruką, ji manipuliuoja išoriniais lytiniais organais, o jos kūno sudėjimas neleidžia suvokti, ar scenoje veikia vyras, ar moteris - net ir tada, kai aktorė scenoje stovi, juda, guli visiškai nuoga. Taip tarsi siūloma geriau žydėti gėlėmis ar pavirsti undinėmis, nei vadintis biologinei ar socialinei lyčiai priskiriančiais įvardžiais.
Ir būtent taip spektaklis provokuoja žodžiais neišsakomą džiaugsmą. Nors „MDLSX“ turi ir skausmingų epizodų, primenančių, kaip kitoniškumas, negalėjimas ar nenorėjimas priklausyti egzistuojančioms kategorijoms gali išstumti net ir iš artimiausių žmonių rato, vis dėlto spektakliui pasibaigus nėra nei sunku, nei liūdna. Dramaturgija sudėliota taip, kad aktorei atėjus nusilenkti ir pasigirdus paskutinei dainai (kuri, kaip pasakoma spektaklio pradžioje, turi skambėti per jos / jos personažo laidotuves), jautiesi ne tik susidūręs su labai jautria tema, bet ir paskatintas dalyvauti gyvenimo šventėje, į kurią kviečiami visi, nesvarbu, kuo save laikytų. Ir net jei nesinori sutikti su viskuo, kas spektaklyje išsakoma, vis dėlto nepasiduoti jo, o visų pirma, pačios Silvios Calderoni žavesiui - sudėtinga.
Spektaklis sukurtas labai paprastai. Žiūrovai mato naudojamas priemones ir kaip kuriama dauguma efektų, aktorė persirengia scenoje, čia pat keičia muziką. Pasigirdus naujai dainai ant galinės uždangos užrašoma, ko klausome. O to paprastumo sukurtam efektui aprašyti vis tiek trūksta žodžių. Turbūt tiksliausia būtų pasakyti, kad „MDLSX“ bent trumpam suteikė galimybę pasijusti rožinėje šviesoje nardančia mitine būtybe, greičiausiai - undine. Patirtis buvo labai maloni ir kvietė toliau švęsti gyvenimą.
