Po gerokai infantilantilaus Vincento Macaigne'o „Troškimo“ šiųmetės „Sirenos“ realibilitavosi su kaupu: festivalį vainikavo vengrų kino ir teatro režisieriaus Kornélio Mundruczó „Proton“ teatre sukurta „Gyvenimo imitacija“ - santūri ir rūsti žiaurumo genezės studija. Tai „autorinė“ režisieriaus tema, kurią jis nuosekliai plėtoja nuo pat pirmųjų savo filmų ir spektaklių. Lietuvoje turėjome progos išvysti Mundruczó „Frankenšteino projektą“ (spektaklis 2009 m. buvo pristatytas festivalyje „Naujosios dramos akcija“) - obscenišką istoriją apie jauną skerdiką, nepripažintą savo tėvo sūnų. „Gyvenimo imitacija“ tęsia šią temą, tik plėtoja santūresnėmis ir sukauptesnėmis priemonėmis.
Kolega vengrų teatro kritikas Tamás Jászay teigia, kad Vengrijoje keturiasdešimtmetį perkopęs Mundruczó dėl savo polinkio į tas pačias archetipines temas ir į alegorines formas yra pelnęs senamadiško režisieriaus reputaciją. Ir atrodo, kad tokiam apibūdinimui režisierius nesipriešina: „Visos idėjos glūdi po griuvėsiais, viduramžiškas nūdienos aplinkybes galima išreikšti tam tikromis grubesnėmis, senoviškesnėmis, ne postmoderniomis priemonėmis... Viskas vyksta barbariškoje aplinkoje.“[1] „Gyvenimo imitacijoje“, kaip ir ankstesniuose režisieriaus spektakliuose, pirmapradiškumas skleidžiasi visų pirma per aktorių vaidybą, atskleidžiant tamsiąją, instinktų valdomą žmogaus prigimties pusę. Skirtumas tik tas, kad anksčiau Mundruczó nevengdavo eksponuoti brutalumo, pačių atviriausių prievartos aktų, o čia jis tarsi ieško viso to daigų, natūraliai keldamas klausimą, kas pažadina žmoguje barbarą. Savo pasaulėžiūra Mundruczó artimas rašytojui, Nobelio premijos laureatui Johnui Maxwellui Coetzee, kurio romaną „Nešlovė“ režisierius pastatė 2012 m. Šiuos du menininkus sieja ne tik polinkis kurti apokaliptines šiuolaikinio pasaulio vizijas, bet ir veik nepakeliamas šaltumas rodant žmogaus nuopolį. Galima sakyti, Mundruczó pavyko įgyvendinti XIX a. pabaigos natūralistų svajonę preparuoti tikrovę it su bejausmio chirurgo skalpeliu.
Kita vertus, nereikėtų pervertinti kalbų apie tariamą Mundruczó nešiuolaikiškumą. Jau vien meistriška kino ir teatro jungtis, charakterizuojanti visą režisieriaus kūrybą, daro jį jei ir ne ypatingai novatorišką, bet tikrai savitą ir originalų. O dėl pasikartojančių alegorinių istorijų - svarbiausia, kad santykis su pasirenkamomis temomis yra asmeniškas, nepaisant sąmoningo gailesčio atsisakymo.
Daugelio Mundruczó filmų ir spektaklių ištarmę galima suformuluoti viena teze. Galėtume sakyti, jie tiesmuki ir deklaratyvūs, galbūt net didaktiški, jei tos tezės taip įtikinamai neįkūnytų visas režisieriaus sukuriamas pasaulis. „Gyvenimo imitacijos“ tezė galėtų skambėti maždaug taip: žmogaus kilmė lemia daugiau negu jis norėtų, o visos pastangos ją paneigti veda prie (savi)destrukcijos ir visiško tapatybės praradimo. Galima įžvelgti karčią ir liūdną ironiją: šiame begalinių galimybių amžiuje, kur žmogus - neva pats savo likimo kalvis, iš tikrųjų kaip gilioje senovėje esi priklausomas nuo to, kokioje aplinkoje, kokioje šeimoje ir kokioje tautoje gimei. Iš tokio natūralistų šlovinto determinizmo būtų galima pasišaipyti kaip iš praėjusių laikų atgyvenos, jei... tik tai nebūtų tiesa. Lygių teisių, liberalizmo, tolerancijos ir kitų XXI a. europietiškų vertybių pasaulyje tiesa yra tokia, kad „greitoji“ atsisako vykti pas sunegalavusią moterį, sužinojusi, kad ji čigonė.
Vengrijoje visada buvęs opus romų klausimas iki šiol neišspręstas ir vargu ar jis išvis gali būti išspręstas, nes, kaip supranti iš „Gyvenimo imitacijos“, problema slypi ne tik vengrų požiūryje į kitataučius ir šiaip kitokius, bet ir jų, tų kitokių, požiūryje į save. Beje, prie panašių liūdnų išvadų priėjo ir Mundruczó tautietis Árpádas Schillingas, įgyvendinęs eksperimentinį projektą „Krizės trilogija“ su vengrų paaugliais (Vilniuje 2012 m. buvo parodytos dvi trilogijos dalys - filmas „JP.CO.DE“ ir spektaklis „Dvasininkė“). Kitoks, rodo Mundruczó, - tai nebūtinai čigonas. Tai gali būti ir smurtą patirianti, bet pas smurtautoją vis sugrįžtanti jauna moteris, ir jos vaikas.
Nepaisant socialinio angažuotumo, „Gyvenimo imitacija“ yra ne vien socialinė, bet ir mitinė drama. Dar ne pati tragedija, bet jos gimimas. Turint omenyje Mundruczó pasaulėžiūrą ir jo ankstesnę kūrybą, galima nujausti, kad užaugęs vaikas pakels ranką prieš savo tėvus, taip kaip jaunasis čigonas pakėlė ranką prieš savąjį, ir taps tragiškuoju herojumi - kaltu be kaltės.
Ši mitinė drama „Gyvenimo imitacijoje“ rutuliojasi iš tiesų barbariškoje aplinkoje - siaubingai apleistame priemiesčio bute. Scenografo Mártono Ágho hipernatūralistiškai atkurtas interjeras, apšviestas bjaurios dienos lempų šviesos, sukuria tiesiog fizinį gyvenimo neįmanomumo tokioje aplinkoje pojūtį. Interjero rekonstrukcija primena garsųjį Alvio Hermanio „Ilgą gyvenimą“, tačiau šie režisieriai siekia skirtingų tikslų. Kitokia šiuose dviejuose spektakliuose ir aktorių vaidyba. Jei Hermanio aktoriai - visai jauni! - turėjo visų pirma išoriškai transformuotis į senukus (jie buvo visiškai natūraliai susilieję su savo aplinka, atrodė net „išaugę“ iš jos), tai Mundruczó aktoriai transformaciją pasiekia kitokiu būdu. Kai spektaklio pradžioje ekrane matai kvočiamą ir raginamą išsikelti pagyvenusią moterį, kurį laiką iš tiesų gali pagalvoti, kad tai visiškai autentiškas reportažas iš čigonės namų. Bent jau man tik po kurio laiko dingtelėjo, kad tai - puikioji Lili Monori - vengrų teatro primadona, kurią prieš kurį laiką iš naujo „atrado“ būtent Mundruczó. Puikūs ir kiti dar iš „Kretakör“ pažįstami aktoriai - Annamária Láng, Roland Rába.
Greta prikaustančios vaidybos negalima nepaminėti ir įspūdingos vaizdinės chaoso ir apokalipsės metaforos. Kubas, kuriame įrengtas socialinis būstas, staiga ima svirti ir pamažu pamažu, skambant kraupiai muzikai, apsisuka 360 laipsnių kampu. Palubėje pakibus spintelėms, virsta stalčiai, iš jų pasipila maistas ir ūkio rakandai, iš patalynės dėžės - vaiko žaislai, lekia žemyn išklerusi skalbyklė... Įsivaizduoju, kad lietuvių publikai, užaugusiai su galingais metaforinio teatro įvaizdžiais, ši scena turėjo sukelti ypatingą pasigėrėjimą.
Sakyčiau, kad, be poros gana atsitiktinių spektaklių, šiemetinė „Sirenų“ programa buvo stipriausia iš pastarųjų metų, tad belieka su viltimi laukti 2018-ųjų.
[1] Tamás Jászay. Kaip veikia blogis: apie kino ir teatro režisieriaus Kornélio Mundruczó kūrybą. Teatro žurnalas, 2015, Nr. 2.
