Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras sujungė pajėgas su Lietuvos kameriniu orkestru bei mušamųjų ansambliu „Giunter Percussion“, kad prikeltų klasikinę istoriją. Tai rugpjūčio 11 dieną Palangos koncertų salėje pristatytas šokio spektaklis „Karmen“ (choreografė Aušra Krasauskaitė). Spektaklio kūrėjai istoriją iš Ispanijos perkelia į abstrakčią, didelėmis vėduoklėmis dekoruotą ledinio šaltumo aplinką. Karmen šiame pasaulyje virsta juodomis kelnėmis dėvinčia furija, kuri apsuka jaunajam armijos kapralui Chosė (Mantas Černeckas) galvą ir įvilioja jį į savo tamsų, melancholijos ir aistrų pilną pasaulį. Operos arijos tampa griežtai sukomponuota choreografija. kurioje persipina kovos su vidiniais demonais ir pražūties nuojauta.
Kūrėjai pabrėžia, jog nesiekia perteikti visų Karmen istorijos niuansų, bet orientuojasi į pasirodymo energetikos kūrimą. Stebint Aušros Krasauskaitės choreografinį darbą, išryškėja siekis pavaizduoti pagrindinių personažų pražūtingus gyvenimus, destruktyvius tarpusavio santykius. Visa tai atskleidžiama per modernaus baleto choreografiją ir gyvą muziką, kuriai diriguoja Modestas Pitrėnas.
Spektaklyje Karmen (Beata Molytė-Kulikauskienė) pasirodo kaip fatališka moteris, nebijanti nei moteriškos, nei vyriškos opozicijos. Kareivius ji paverčia ropojančiais ir bailiais krabais, moterys jos gniaužtuose tampa skudurinėmis lėlytėmis. Tai ne aistra kunkuliuojanti čigonė, ji panaši į mafijos bosę. Beatos Molytės-Kulikauskienės talentas ir išraiškingumas galėtų įkūnyti bet kurią Karmen interpretaciją. Stebėti šią šokėją yra vienas malonumas. Jos preciziškuose judesiuose užkonservuotos asmeninės istorijos kiekvienam personažui suteikia gyvybės.
Šokio spektaklis „Karmen“ minimaliai vizualus. Šokėjų dėvimos kaukės, kareivių maršą primenanti eisena bei šaltų spalvų apšvietimas leidžia susikoncentruoti ties personažais bei atmosferos kūrimu. Aušros Krasauskaitės choreografija preciziška, griežta, išraiškinga. Kūrėja atsisako vaidybos elementų, visą dėmesį sutelkia į šokio ir muzikos sintezę. Choreografės braižas yra alternatyva šio teatro veterano Aurelijaus Liškausko kūriniams, kuriuose vaidybiniai elementai kartais užgožia choreografiją. „Karmen“ spektaklyje vaidybos nėra, įtaigūs yra šokio judesiai ir jų išprovokuotos jausenos. Orkestro muzika ir būgnų mušamas ritmas lemia spektaklio dinamiką, tampa pagrindu choreografiniams sprendimams. Žinomų melodijų moduliacijos suteikia gyvumo ir šviežumo pojūtį klasikiniam kūriniui.
Labiausiai akį rėžia kontrastas tarp pirmos ir antros dalies, bei „nukirpta“ pabaiga. Pirmoji spektaklio dalis prasideda šokėjų įžengimu į sceną ir karių maršą primenančiu žygiavimu. Dar vietų beieškantiems žiūrovams tai stiprus impulsas greičiau susėsti ir susikaupti. Šis paprastas choreografės sprendimas padeda atmosferinį pamatą tolimesniam kūrinio vystymui. Spektaklio intensyvumas nesumažėjo iki pat pirmos dalies pabaigos. O antroji dalis tarsi neišbaigta. Kovos tarp Chosė ir Toreadoro (Gintaras Visockis) beveik nėra, o pati pabaiga lieka be kulminacijos ir formali (po trumpo pasistumdymo Karmen rasta nužudyta ant turėklų). Susidaro įspūdis, jog kūrinį norima kuo greičiau užbaigti. Dėl to stiprų įspūdį palikusi pirmoji dalis greitai užsimiršta, o kulminacijos neturinti pabaiga palieka keistą kartėlio ir pasimetimo jausmą.
Aušros Krasauskaitės choreografijoje yra per daug pasikartojančių judesių, personažų santykiai itin formalūs ir iliustratyvūs, o tragiškesni momentai perteikti gan banaliai. Jaunasis Chosė atrodo kaip nebrandus, iš meilės ir neapykantos besidraskantis paauglys, o Karmen kova su vidiniais demonais išraiškinga ir paveiki. Kita problema yra choreografės saugus žaidimas spektaklio elementais ir baimė priimti rizikingesnius sprendimus. Kūrėja remiasi atlikėjų gebėjimais, natūralia charizma, bet nesuteikia jiems galimybių kūrybiškai pasireikšti ir savaip interpretuoti personažus.
Nors kritikos strėlių esu paleidusi kitam KVMT trupės šokėjo ir choreografo Aurelijaus Liškausko spektakliams, tačiau jo kūrinių jausminė linija nebūdavo vientisa ar nuobodi. Į choreografiją įkomponuodamas įvairių šokio stilių elementų, erotikos prieskonių ir vaidybinių elementų, jis sugeba sukurti dinamiškus ir dėmesį kaustančius kūrinius (šokio spektaklis „Altorių šešėly“ yra geriausias pavyzdys). Tuo tarpu „Karmen“ vyravo vientisa jausminė linija, kurioje kulminaciniai elementai yra užglaistyti, kad būtų išlaikyta choreografinė tvarka ir griežtumas. Dėl to žiūrovų dėmesį dažniau atkreipia orkestro muzikavimas nei šokėjų darbas.
Šokio spektaklis „Karmen“ į saulėtą Palangą atnešė truputį estetiško šalčio, kuris poilsiautojams tampa atgaiva. Aušros Krasauskaitės choreografinis talentas turi potencialo tobulėti. Jau dabar matoma jos aiški stilistika ir kūrybinė disciplina, į kurią linkėčiau įnešti lengvumo, žaismės ir kūrybinio atvirumo.
