Už(si)daryti „Vyšnių sode“

Ramunė Balevičiūtė 2017-06-13 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Reikalai“. Romo Davidonio nuotrauka
Scena iš spektaklio „Reikalai“. Romo Davidonio nuotrauka

aA

Neseniai besikalbėdamos su režisiere Olga Lapina, pajuokavome, kad daugeliui lietuvių teatralų teatras ir mokslas niekaip nesisieja. „Lietuviams teatras - tai tik „Vyšnių sodas“, - tuomet tarstelėjo režisierė. „Meno ir mokslo laboratorija“ lyg ir norėtų paneigti šį įsitikinimą. Gaila, neteko pamatyti šio jaunų menininkų sambūrio sukurtų „Dalykų“, besiaiškinusių fizikos dėsnius. „Reikalai“ su mokslu, išskyrus Dürrenmatto pjesės temą, mažai ką turi bendra. Bet atmeskime menininkų intencijas bei žiūrovų lūkesčius ir pažiūrėkime, kokių ir su kuo turime „reikalų“.

Friedrichas Dürrenmattas prie savosios pjesės, parašytos 1962 m., pridėjo „21 punktą apie „Fizikus“, tuo pabrėždamas manifestinį savo kūrinio pobūdį. Jame dramaturgas ne tik kategoriškai formuluoja savo pilietinę poziciją, bet ir išsako menines nuostatas. Kadangi, neslėpsiu, saliamoniškoms tiradoms spektaklis neįkvėpė, subjektyvų įspūdį, mėgdžiodama dramaturgą, pabandysiu išdėstyti savo „Punktuose apie „Reikalus“.

1. Režisūra pirmiausia yra amatas.

Tai jau ne pirmas aktoriaus Pauliaus Markevičiaus pastatytas spektaklis. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukurta mažos formos Igno Šeiniaus „Kuprelio“ inscenizacija kėlė simpatiją visų pirma dėl Arūno Vozbuto vaidmens. Spektaklio - iš esmės monospektaklio - forma didelių iššūkių režisūrai nekėlė. „Dalykai“, kaip suprantu, nesirėmė jokia pjese, todėl dar apmaudžiau dėl praleistos galimybės įsitikinti, kaip Markevičiui sekėsi kurti vyksmo dramaturgiją. „Reikalų“ atveju, nors programėlėje nurodyta, kad spektaklis sukurtas pagal Dürrenmatto „Fizikus“, iš esmės tai yra pjesės pastatymas. Tiesa, tekstas šiek tiek pakeistas ir kupiūruotas, prirašyta pora naujų scenų, bet naujas kūrinys dėl to negimsta. Ar pasiūloma originali interpretacija? Erdvės žiūrovų asociacijoms yra, tačiau nuoseklią režisūrinę koncepciją įžvelgti sunku. Muzika, choreografija (kūrėjams talkino šokėja Greta Grinevičiūtė) ir jų kuriamas hipsterių tūso įspūdis bei išplėtota tikėjimo teminė linija yra tikriausiai visos teksto perskaitymo naujovės. Šiuolaikiškumo ženklų „Reikaluose“ prismaigstyta ir daugiau. Pavyzdžiui, Einšteinas groja ne Beethoveną, o Glassą, policininkas rūko „elektroniką“, o pamokslininkas Rozė kalba apie garsųjį Vilniaus „tagų“ piešėją Solomoną, kuris asocijuojamas su pjesėje minimu karaliumi Saliamonu. Tačiau vien dėl to „Fizikai“ netampa šiuolaikine istorija, o pagrindinė Dürrenmatto iškelta mokslininko moralinio pasirinkimo kolizija lieka režisūriškai neišspręsta. Be abejo, ne viskas režisūroje yra „sprendimai“, bet dalis „matematikos“, t.y. amato, šioje profesijoje būtina. Išsianalizuoti pjesę, apibrėžti santykius, veikėjų motyvus.

2. Manifestai greitai sensta.

XX a. vidurio manifestas vargu ar gali būti aktualus po daugiau kaip pusės amžiaus. Nepaisant „Fizikuose“ atskleidžiamo paradokso (didieji epochos protai uždaryti beprotnamyje, o pasaulį valdo pamišėliai), Dürrenmatto pjesėje daug didaktikos. Be to, ir „paradokso teatro“ estetika atrodo gerokai pasenusi. Gana tikslia atominės bombos analogija galėtų būti dirbtinis intelektas - naujesnis mokslininkų išradimas, grasantis žmonijos išlikimui, bet toks sušiuolaikinimas reikalautų radikalesnio teksto permąstymo ir kitokių jo perkėlimo į sceną priemonių.

3. Skirtingos mokyklos - skirtingi vaidybos būdai.

„Reikalų“ aktorių branduolį sudaro Pauliaus Markevičiaus kurso draugai, buvę pedagogės Silvos Krivickienės mokiniai, trupės „Theaomai“ aktoriai, taip pat žinomi iš Eimunto Nekrošiaus spektaklių. Kiti aktoriai - Aido Giniočio, Jono Vaitkaus, Oskaro Koršunovo kursų absolventai. Aktoriai vaidina, kaip kas geba, technika išsiskiria tik Gediminas Rimeika, atliekantis beprotnamio paciento, genialiausio visų laikų fiziko Mebijaus vaidmenį. Panašu, kad darbas su aktoriumi nėra stiprioji Markevičiaus, kaip režisieriaus, pusė.

4. Ne iki galo apgalvotos publikos įtraukimo taktikos.

Kai „Reikalai“ buvo vaidinami „Meno forto“ namelyje (pirmoji premjera įvyko Molėtų observatorijoje), žiūrovus jau lauke pasitiko „sanatorijos „Vyšnių sodas“ „pacientai“ ir „slaugytojos“. Išsikišęs pro langą savo tiesas skelbė tikėjimo vadybininkas Oskaras Rozė. „Ligoniai“ prieidavo prie vieno ar kito žiūrovo ir pradėdavo kuždėti savo, kaip Einšteino arba Niutono, biografiją. Tačiau visiems suėjus į „Meno forto“ salytę, publika tarsi pamirštama. Tiesa, ne visiškai: kartkartėmis į ją tiesiogiai kreipiamasi, Rozė apdalija keletą eilių savo vizitinėmis kortelėmis ir pan., tačiau aktorių vaidybos būdas publiką ignoruoja. Daugelis uoliai kuria draminius personažus, lyg žiūrovų nė nebūtų. 

5. Tai vis dėlto - laboratorija ar „Vyšnių sodas“?

„Meno ir mokslo laboratorija“ skamba įpareigojančiai. Kol kas šio jauno susivienijimo porfolio per mažas, kad galėtume spręsti apie kryptį, kuria menininkai norėtų eiti. Dürrenmattas savąją psichiatrijos ligoninę, be abejo, neatsitiktinai pavadino „Vyšnių sodu“. Jam tai buvo seno, neaktualaus, neparadoksalaus teatro sinonimas. Mes su jumis žinome, kad Čechovas gali būti gyvesnis už Dürrenmattą - viskas režisieriaus rankose. Tačiau apsisprendimas, kokį teatrą ir kodėl norėtum kurti, labai praverstų.

recenzijos
  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.

  • Williamso negyvėliai VMT scenoje

    Christiano Weise’ės „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“ galima laikyti vienos priemonės, vieno sprendimo spektakliu. <...> Režisierius pakvietė į „baisiai gražios šeimos siaubo kambarį“.

  • Vienintelis Salomėjos bučinys

    Nors tai buvo koncertinė „Salomėjos“ versija, Ibelhauptaitei minimaliomis priemonėmis pavyko sukurti pastatymo atmosferą. Režisūriniai akcentai subtiliai įveiksmino operą.

  • Kokakola vietoje viskio

    Galimybė žiūrovui pačiam susikurti pasakojimą – ko gero, patraukliausias „Café Existans“ bruožas. Forma ir atmosfera regisi svarbesnė už idėjų perteikimą, o kūniškas spektaklio patyrimas – už intelektualinę refleksiją.

  • Laiko dvasios beieškant

    Režisierius pasakojimą pavertė veiksmu, adresuotu tiesiai žiūrovui. <...> Pasitelkiant aktorių energetiką, pasakojama istorija, kuri yra ne apie snobiškus tarpusavio santykius, bet apie patį gyvenimą.

  • Apie norą bausti

    Lorenci „Svetimo“ interpretacijos akcentu tampa žmonėse tarpstantis troškimas apkaltinti, kaltąjį atskirti ir jį nubausti. Turbūt reikėtų suprasti, kad Merso gali būti bet kuris šiandienos žmogus.

  • Vladeko veidas ir laikai

    „Kartoteka“ pagaliau sukūrė progą aktoriui Dainiui Svobonui ne suvaidinti vaidmenį, bet tapti dilgsinčia scenos esybe. <...> Vladeko (Herojaus) vaidmuo – absoliučiai nenuspėjamas.

  • Tas pats – šauti ar ne

    Komisija su nusikaltimu elgiasi taip, kaip mūsų abiturientai su lietuvių literatūra egzamino metu. Nors gal labiau kaip mokytojai, kurie tiksliai viską žino ir iš anksto išmano, geba panaudoti klišes.