Yra spektaklių, kuriuos žiūri kaip paveikslus. Tokius geriausia stebėti iš šeštos ar dar tolimesnės eilės, kad į regos lauką patektų visa scenos erdvė. Tada jau nematai aktorių veidų, bet stebi spalvų, šviesų ir mizanscenų kaitą. Nugara šiurpsta nuo vaizdų kaitos ir apima estetinio pasitenkinimo drebulys. Yra spektaklių, kuriuose susitinki su aktoriumi tête-à-tête, pavyzdžiui, Oskaro Koršunovo „Dugne“ ar „Žuvėdroje“. Šie spektakliai pavertė nieko bendro su tradicine scena neturinčią OKT Studiją ypatinga erdve. Siaura, ilga, buvusi biuro patalpa tapo tikrų ir intymių susitikimų vieta, kur kovo 11, 12 d. įvyko spektaklio „Terapijos“ premjera. Septynios aktorės susitiko su žiūrovais tokiu atstumu, kuris neleidžia meluoti.
Svarbiausia spektaklyje - pažintis su moterimis jaunosios kartos dramaturgės Birutės Kapustinskaitės pjesėje „Terapijos“, kurioje šešias skirtingas herojes jungia bendra palata ir liga. Apie vėžį yra parašyta nemažai, taip pat ir teatrui. Kaune dar 1984 m. buvo vaidinamas spektaklis „Didysis geismas“ (rež. Neris Karpuškaitė) pagal Juozo Montvilos pjesę. Lietuvos teatre ne taip dažnai kalbama apie ligas - spektaklyje „Tiksinti bomba“ (2012, rež. Gintaras Varnas) buvo paliesta AIDS tema, o „Skrydžio virš gegutės lizdo“ (2011, rež. Valerij Griško) veiksmas vyksta psichiatrinėje ligoninėje. Kapustinskaitės pjesė leidžia pasakoti ne tik apie ligą ir mirtį, bet ir apie gyvenimą.
Moterų patirčių Lietuvos scenose trūksta, - vyrauja universalios, bendražmogiškos temos, kurios dažniausia tapatinamos su herojų vyrų išgyvenimais. Žinoma, tai, kas vadinama dramaturgijos „klasika“, yra pasaulis be moterų, o, pavyzdžiui, Hrotsvitos von Gandersheim (pirmosios dramaturgės, kūrusios X a.) pjesėmis Lietuvoje nesidomima. Iš šiuolaikinių dramaturgių pastaraisiais metais dažniau statomos Elfriede Jelinek, Sarah Kane ir Dea Loher. Iš lietuvių - Lauros Sintijos Černiauskaitės, Teklės Kavtaradzės ir Gabrielės Labanauskaitės pjesės. Praėjus penkeriems metams po režisierės Ievos Stundžytės spektaklio „Ofelijos“ (2012), Kapustinskaitės „Terapijos“ vėl leido suburti tik moterų aktorių trupę.
Kapustinskaitės pjesė įtraukia gyvenimo tiesa, kurioje susipina kasdienybės detalės, atpažįstamos veikėjos ir situacijos. Visada juntama autentiška patirtis, slypinti tekste. Autorė lankė savo mamą ligoninėje ir nusprendė apie tai rašyti pjesę. Dramaturgės tekstas pasižymi gero dokumentinio filmo bruožu - gebėjimu fiksuoti tikrovę. Atpažįstamos situacijos ir veikėjų charakteriai yra ne banalūs, o tragikomiški, kur tipiškumas įgauna komiškumo ar tragiškumo atspalvį, o tai, kas bendra, susilieja su tuo, kas originalu. Pjesėje nėra mokslinių intarpų apie onkologines ligas ir jų gydymą; atsisakoma medicinos diskurso kritikos. Nežinome, kokios rūšies vėžiu serga kiekviena iš veikėjų. Autorė stebi ir fiksuoja sergančiųjų gyvenimą iš jų pačių pozicijos. O tarp pjesės moterų nėra nė vienos, baigusios medicinos studijas, tad jų sveikata daugiau joms nepriklauso. Atsakomybė perduota turintiems daugiau žinojimo. Pacientėms lieka tik laukti tyrimų rezultatų ir sutikti su paskirtu gydymu. Nežinios atmosferoje susipina baimė ir viltis, bet svarbiausia pjesėje - kiekvienos veikėjos reakcijos į savo ligą, skirtingi požiūriai į sergantį kūną, gyvenimą, mirtį ir tikėjimą.
Spektaklio režisierius Kirilas Glušajevas sukūrė sąlygas artimam aktorių ir žiūrovų susitikimui. Minimalistinėmis priemonėmis režisierius padarė viską, kad aktorės ir publika jaustųsi vienos kitai reikalingos. Palei sieną išrikiuota juodų kėdžių eilė, į kurią įsiterpia du ekranai, kambarinė gėlė, atvirutė su Sandro Botticelli „Veneros gimimo“ reprodukcija ir lašelinės stovas (dailininkas Antanas Dubra). Pasirodžius užrašui ekranuose, erdvė žiūrovo vaizduotėje virsta palata, ligoninės koridoriumi ar psichologės kabinetu. Pirmoji spektaklyje į žiūrovus kreipiasi juodai vilkinti (be balto chalato) aktorė Gintarė Latvėnaitė, sukūrusi visas daugiau žinojimo turinčias veikėjas - gydytoją, psichologę, seselę ir moterį iš religinės bendruomenės. Netrukus pasirodo visos spektaklio aktorės: Oneida Kunsunga, Viktorija Kuodytė, Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Severina Špakovska ir Aldona Vilutytė (programoje taip pat minimos Virginija Kuklytė bei Dovilė Kundrotaitė kovo 11-osios vakarą nevaidino). Jos avi skirtingų spalvų ortopedines šlepetes ir Marijos Zalensaitės sukurtus originalius, pilkšvo kolorito kostiumus, kuriuose ryškėja iki abstrakčių formų išgryninti pižamų, naktinių marškinių ir chalatų siluetai.
Greitai paaiškėja režisieriaus sukurtos spektaklio „žaidimo taisyklės“: ekranuose pasirodo erdvės ir laiko nuorodos, aktorės balsu ištaria pjesės remarkas ir veiksmas prasideda. Spektaklyje yra nemažai vietų, kuriose veikėjos kalbasi su artimaisiais telefonu ar „Skype“, o kai bendrauja tarpusavyje ar su ligoninės personalu (Latvėnaite), yra atsisukusios į žiūrovus, tada jie tampa tikraisiais aktorių scenos partneriais ir dialogai vyksta su jais. „Terapijose“ aktorės ir žiūrovai stebi vieni kitus. Aktorės, nedalyvaujančios konkrečioje scenoje, tampa žiūrovėmis, kurių vertinimuose susilieja jų pačių ir jų kuriamų veikėjų požiūriai, ir sunku nuspėti, kada šypsnis priklauso aktorei, o kada - jos herojei. Spektaklio scenas atskiria pasikartojantis šaižus, „metalinis“ garsas (kompozitoriai Ignas Juzokas ir Tomas Stirna), primenantis užsidarančio lifto, riedančių ligoninės lovų ratukų ar magnetinio rezonanso skenerio girgždesį.
Artimą žiūrovų ir aktorių ryšį lemia ne tik erdvės specifika - tokiu atstumu matomas menkiausias aktorių gestas ar mimikos niuansas, bet ir vaidybos būdas. Aktorių išlaikoma distancija su veikėjomis kaitaliojasi su įsijautimu į jų išgyvenimus. Spektaklyje „nesislepiama“ už veikėjų, aktorės interpretuoja savo kuriamus charakterius. Tarp aktorių asmenybių ir veikėjų susikuria ypatingas ryšys, kurį įdomiausia stebėti. Spektakliui vykstant aiškėja veikėjų biografijos detalės, daugiausia sužinome apie jų santykius su artimaisiais, beveik nieko - apie jų profesijas. Susipažįstame su skirtingu herojų požiūriu į ligą, kančią, mirtį ir tikėjimą.
Rasos Samuolytės Sonata - įkyriausia moteris palatoje, ramybės drumstėja. Ji plepi, atvira ir emocinga, linkusi smalsauti apie kitų asmeninį gyvenimą. Ji turi didelę šeimą ir yra įpratusi kovoti už asmeninę erdvę ir savo tvarką. Sonata niekada nenutylės, ji drąsiai reiškia savo nuomonę. Namuose ji lygina patalynę, o tai daug ką pasako. Samuolytė su ironija kuria Sonatą, menkiausi aktorės veiksmai tiksliai atspindi veikėjos charakterį. Ji nuolatos juda, atsisėda ant kėdės, priversdama kitas pasislinkti, ji perklijuoja atvirutę ant sienos, triskart nusispjauna per petį, aptaškydama Rimą. Tarp Sonatos ir jos priešingybės Rimos nuo pradžių tvyro įtampa.
Nelės Savičenko Rima - vyriausia iš moterų, linkusi į vienatvę intravertė - „pati sau cinikė“. Jai sunku toleruoti kitas moteris ir ištverti kolektyvinį palatos gyvenimą. Ji skeptikė, besišaipanti iš religijos, galinti rėžti skaudžią tiesą į akis. Kiekviena moteris spektaklyje išgyvena kritinę akimirką, kurioje atsiveria jų baimė ir bejėgiškumas, ne išimtis ir stiprioji Rima. Samuolytės ir Savičenko vaidyboje atsispindi spektaklių „Dugne“ ir „Žuvėdra“ patirtys, kol kas jos laisviausiai jaučiasi akistatoje su žiūrovu. Jauniausią spektaklio veikėją, dvidešimt ketverių metų Eglę kuria aktorė Severina Špakovska. Mergina ne tik naujokė palatoje, bet ir pirmą kartą gydosi. Eglė kukli ir tarp senbuvių jaučiasi nejaukiai, ji naivi, nes dar nežino, kas jos laukia.
Oneidos Kunsungos Marija sunkiausiai taikosi su savo liga. Ji irzli, ją kamuoja pykčio ir baimės protrūkiai. Marija atvirai kalba apie fizinį skausmą, psichologinę kančią ir sergančiosios vienatvę. Būtent ji nesibaimina atskleisti detalių apie sergantį kūną. Palatoje yra ir nekonfliktiškų asmenybių. Aldonos Vilutytės Dalia - nuoširdi ir draugiška moteris, ligos akivaizdoje atradusi meilę. Įsimylėjimo patirtis nutolina ją nuo ligos. Tai ji pradeda kalbą apie mirtį, kuri yra neliečiama tema sergančiųjų palatoje. Viktorijos Kuodytės Aldona - taikintoja, diplomatė, įtampos akimirkomis pasiūlanti pasivaišinti savo kepiniais. Aktorė jautriai atskleidžia Aldonos santykį su šešiolikmečiu sūnumi. Motinos ir vaiko nutolimą Aldona išgyvena stipriau negu savo ligą. Kuodytė taip pat meistriškai geba ir išlaikyti distanciją su veikėja, įterpdama savo požiūrį, ir perteikti jos jausmus.
Ekranuose keičiasi gamtos panoramos; vaizdų ir garsų terapija - viena iš gydymo priemonių, kurias ironizuoja veikėjos. Jos vieningai pasišaipo iš vėžį supančių prietarų ir pasikeitusio aplinkinių požiūrio. Liga ir terapija vienija herojes, tarp jų užsimezga draugystė ir solidarumo jausmas, tačiau kiekviena atskirai kovoja su savo liga. Ekranuose taip pat pasirodo stambiu planu filmuojamos aktorės (vaizdo instaliacijos Vismantės Ruzgaitės). „Stambus planas“ tiksliai perteikia spektaklio esmę. Aktorės iš arti žiūrovams pasakoja ir išgyvena sergančių vėžiu moterų patirtis. Kaip rašė Jurga Ivanauskaitė esė „Švęskime gyvenimą“: „supratau, kad ir toliau reikės gyventi. Būtent gyventi, o ne mirti, kad ir ką bylotų rūstūs, dievų funkcijas prisiėmusių onkologų konsiliumai.“ Šia mintimi galima apibendrinti spektaklį „Terapijos“, kuriame svarbiausia - ne liga, o gyvenimas, veikėjų, aktorių ir žiūrovų buvimas kartu.
