Kas operoje svarbiausia?

Edmundas Gedgaudas

2016 m. vasario 29-oji. LNOBT Raudonojoje fojė - spaudos konferencija prieš Giuseppe's Verdi operos Don Karlas premjerą. Po kelių lakoniškų teatro vadovo Gintauto Kėvišo sakinių panyrame į išplėtotus režisieriaus Günterio Krämerio samprotavimus, komentarus ir kategoriškus teiginius. Pasigendu dirigentų Pierre'o Vallet ir Martyno Staškaus, nėra scenografo Herberto Schäferio, nėra nė vieno dainininko ar dar kurio nors iš šio spektaklio kūrėjų. Taip, režisieriai operų scenose jau senokai jaučiasi esą pirmieji asmenys. Susibūrę vėsokoje fojė klausomės postringavimų apie istorinės tiesos ir operos pateikiamo pasakojimo neatitikimus. Režisierius kalba taip, lyg adoruotų Apšvietos amžiaus išmintį, absoliutinusią protą ir logiką. O juk studijavo germanistiką ir geriau už mus išmano apie šaltą šios „inkvizicijos“ hegemoniją nupūtusį Sturm und Drang sąjūdžio viesulą. Negi tad pultų taisyti ir ištisų istorinės tiesos neatitinkančių Friedricho Schillerio dramų tarpsnių? Neseniai perskaitęs jo dramą Don Carlos, lyg muziką tebejaučiau vokiečių kalbos grožį ir visai nesukau sau galvos, ką apie šio ispanų infanto proto ir kūno negales teigia istorikai. Nors nei Schilleriui, nei Verdi tokių faktų neprireikė, režisierius spektaklyje mums juos parodys. Įdomu, koks tada išmintingo ir tauraus markizo Rodrigo draugystės su puspročiu vaikėzu motyvas? Dar kalbama apie tai, kad nėra ko reikšminti nemigos kamuojamo Pilypo II minčių apie senatvę ir meilę be atsako karalienei, kuri yra ir jo sūnaus aistros objektas. Režisierius be gailesčio išsityčioja iš puikiosios arijos, vienos iš Verdi kūrybos viršūnių. Ji, aišku, užleis vietą politikai, inkvizicijai ir jos siautėjimo pasekmėms. Tai šioje operoje esą svarbiausia.

Nesistengiu patekti į pirmuosius du spektaklius, bet štai trečiajame (kovo 6 d. vakarą) sėdžiu ant šalia devintosios eilės pristatytos kėdės. Ir jau pirmieji garsai sklaido nepalankų mano nusiteikimą - dirigentas iš Prancūzijos Pierre'as Vallet tiki kiekvienu jautriai prakalbinamų frazių garsu ne menkiau, negu nepamirštamasis Jonas Aleksa. Stebiuosi, kaip puikiai visa muzika pasiekia šį „apykurtės“ salės pakraštį, džiaugiuosi mane sugriebusia ir nebepaleidžiančia teatro galybe. Emociškai įprasmintus taupius žingsnius, gestus ir kitus veiksmus tą vakarą iškalbingai sutelkia dvi pagrindinius vaidmenis kuriančios ir pasigėrėtinai dainuojančios damos, dingsčių džiaugtis gaunu ir stebėdamas markizą bei infantą. Kaip viskas iki smulkmenų čia girdėti... Gal scenoje veikia toji galinga, neregėtai priartinta siena su inkvizicijos išrengtais, aukštybėse pasodintais ir sustingdytais nuogaliais (kiek pasklido apie juos kalbų!), gal garsams palanki ir smarkiai pakylėta siaurutė plokštuma, iš kur girdime solistus? Bet pasigėrėtinai skamba ir kiek žemiau vienon eilėn susodintas choras. Efektingai brėžiantis juodą juostą, jis podraug kelia klausimą - nejau eretikų deginimą stebėdavo tik kunigai ir vienuolės? Juk Schillerio dramoje veikianti markizė Mondekar užmiesčio rezidencijoje kalba apie bulių kautynėms gyvai besiruošiantį Madridą, kur dar ir „...ein Auto da Fe hat man uns auch / Versprochen“, taigi eretikų deginimo iškilmės pažadamos aukštuomenei ir miestelėnams (tai patvirtina senos graviūros). Anot markizės, lyg dar viena pramoga šalia bulių kautynių. Taip ir nesupratau, kodėl istorinio tikslumo siekiąs režisierius į šį reginį sukvietė tik kunigus ir vienuoles? Dar abejotina, ar pastarosioms anuomet būtų buvę leista palikus vienuolyną šitaip pramogauti.

Tiek to, juodoji skambaus choro juosta vizualiai visai dera su nebyliu nuogalių „sekstetu“. Įdėmiai žiūriu, klausausi ir pats nustembu, kad imu pritarti kupiūromis ir sukeistai scenų sekai. Štai kokią dramaturginės jėgos telkinio galybę jie pasiekė! Tiesa, ir pats kompozitorius šią operą (kaip jokią kitą) ne kartą guldė į skirtingas Prokrusto lovas - tai ilgino, tai trumpino jos trukmę. Tad kirvio nesibaidantys naujojo spektaklio kūrėjai puikiai išsprendė ir itin keblų operos finalą - jie netikėtai pateikė stulbinamai talpią metaforą: visus ir viską praryja pamažėle užslenkanti tamsa.

Balandžio 16 d., po bemaž pusantro mėnesio, iš devintosios ložės stebėdamas ketvirtąjį šios interpretacijos Don Karlo spektaklį labiau už teatro jėgą patyriau blaivaus proto kuždesius: „Džiaugeisi ir kalbėjai: teatras, jo burtai... Bet ar nesijauti šiandien patekęs į prozektoriumą? Viskas ryškioje šviesoje išpjaustinėta, tarsi ant cinkuotos skardos sudėliota - žiūrėkit.“ Su prozektoriumu susijusioms mano asociacijoms palanki ir spektaklio programos nuotrauka, kurioje Don Karlo akys žvelgia pro jas dengiančio raiščio skylutes. Pasigedau jau girdėto šio vaidmens atlikėjo ir vienos iš mane anąkart sužavėjusių damų, prie pulto stovėjo kitas dirigentas. Vieta, iš kurios žiūrėjau ir klausiausi, irgi buvo kita. Blaivesniu (tarsi ne teatro žiūrovo) žvilgsniu stebėjau režisieriaus reikšminamus dalykus, bet įspūdingai skambant Verdi muzikai nejaučiau jokio noro artėti prie „istorinės tiesos“.

Pirmosios XX a. pusės rusų režisierius Aleksandras Tairovas koneveikė teatrų scenas užplūdusius dailininkus, girdi, aktorius jiems tėra „spalvinga dėmė“, kuri pakrutėjusi ardo vaizdo harmoniją. Aišku, būta teatro prigimties, jo dinamikos nesuvokiančių dailininkų, bet anos epochos siekius nepakartojamai transformavęs Liudas Truikys senojoje (1959) ir naujojoje (1981) šio teatro scenoje sukūrė skirtingus Don Karlo variantus. Jo, nelyginant kokio burtininko, veikta išvien su muzikos garsais, į operos veiksmą įtraukiant teatrinės gyvybės kupinų vaizdų. „Bet aš tik pratęsiu orkestruotę, opera juk yra muzika...“ - tebeskamba ausyse jo žodžiai. Puikiai suvokdamas, kas slypi Pilypo II arijoje, dailininkas sukūrė jos gelmes ir viršūnes aprėpiantį scenografinį noktiurną. Buvau liudininkas, kaip ilgai jam teko laukti šios žemiškąjį laiką tirpdančios, žvaigždynus priartinančios vizijos, vertos terptis į Giuseppe's Verdi muziką. Būtina paminėti, kad Vaclovo Daunoro sukurtas Pilypo II vaidmuo balso grožiu, aktoriniu meistriškumu ir kitais atlikėjo talento lobiais tobulai jungėsi į šį noktiurną.

Dabar, po dviejų visiškai kitokių Don Karlo spektaklių, jaučiuosi išgyvenęs du skirtingus madingojo „čia ir dabar“ potyrius. Ratui apsisukus, susitikome su Apšvietos amžiaus visažinyste, tiksliau, su interpretuotais jos variantais. Nes juk ir mokinukas šiandien žino, ką kinų išminčiai sako apie ketinimą du kartus įbristi į tą pačią upę, - esą tai neįmanoma. Upė jau kita, nes vanduo nebe tas pats. Bet ir tokia ji mane traukia.