Dovilė Zelčiūtė (1959 g.) - poetė, prozininkė, eseistė, fotomenininkė, tačiau pirmiausia, ji - aktorių dukra: tėvas - Leonardas Zelčius, motina - Danutė Juronytė. Tad autorė - teatro vaikas, teatro žmogus. Tai justi nuo pat pirmųjų „Kelionės su Oskaru Koršunovu" (Vilnius, Alma littera, 2014) eilučių, parašytų didžiosiomis raidėmis, kuriose prisipažįstama, jog beveik ketveri metai, praleisti su Oskaro Koršunovo teatru (OKT) - didžiausias džiaugsmas, kokį tik autorė galėjusi įsivaizduoti. Pirmieji žodžiai suponuoja, o verčiami puslapiai patvirtina, kad knygoje nemažai, tiksliau - daug Zelčiutės. Ji atlieka ne tik literatūrinio teksto autorės vaidmenį, bet pati yra personažas - OKT kulisų, kuluarų lankytoja. Nors, pristatydama šią kelionę, Zelčiūtė gerokai nustebo, kad ji reikšminga ir matoma ne kaip rašytoja, o kaip veikėja, tačiau būtent taip ir yra. Todėl „Kelionę su Oskaru Koršunovu" galima eiti dviem keliais: Dovilės Zelčiūtės buvimo OKT ir OKT gyvenimo. Tačiau nereikia manyti, kad tai atskiros šakos, ne, veikiau tai dvi vieno kelio juostos. Šįkart pasirinkau keliauti pirmąja juosta.
Knygą sudaro spektaklių „Išvarymas", „Katedra", „Miranda", „Žuvėdra" radimosi ir spektaklių „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija", „Meistras ir Margarita", „Hamletas" ir „Dugne" gyvavimo istorijos. Čia aprašomos repeticijos, vaidinimai, kas vyksta iki ir po spektaklio. Kokia kelionė be keliavimo? Koks teatras be gastrolių? Visa tai yra Zelčiūtės pasakojime. Knygoje taip pat pateikiami spaudoje jau publikuoti autorės straipsniai, interviu su aktoriais. Pastaruosiuose Zelčiūtės personažas tarsi išnyksta, ir kiek įmanoma objektyviai (t.y. sumažėjusi autorės pastebėjimų, jos asmeninės raiškos žymė) atsiskleidžia OKT nariai, vienas giliausių - „Pokalbis su Rasa Samuolyte - apie suviliotą aktoriaus širdį". Knyga gausiai iliustruota OKT gyvenimo nuotraukomis, kurių autoriai - Dmitrijus Matvejevas, Tomas Ivanauskas, Tomas Lukšys, Kamilė Žičkytė ir pati Dovilė Zelčiūtė.
Knygos pavadinime žodis kelionė - neatsitiktinis, labai simboliškas, nusakantis OKT gyvavimo principą, teatro užsienio reikalų vadybininkės Audros Žukaitytės teigimu, tarytum nulemtą pirmojo spektaklio „Ten būti čia". Koršunovas jaunystėje paliko valstybinį teatrą ir įkūrė savo trupę - atsisakė saugaus gyvenimo ir prisiėmė atsakomybę motyvuoti išvykimo ir sugrįžimo, išsiskyrimo ir susitikimo su savo žiūrovais įtampa, - pasmerkė teatrą nuolatinėms kelionėms: „<...> kad išgyventum „čia", reikia nuolat vaidinti „ten"" (p. 249) - sakė Žukaitytė.
Kalbant apie Zelčiūtės kelionę, ko gera, pravarčiausia pasitelkti pačios autorės žodžius, kuriais ji nusako, kaip, kodėl gimė šis kūrinys ir kartu nurodo, kaip į jį reikia žiūrėti, kaip suvokti: „<...> sėdėdama repeticijų ir spektaklių salėse panūdau tapti savotišku Oskaro Koršunovo kūrybos ženklų atspaudu. Drobule. Kas atsispaudė, tas ir buvo užrašyta. Kai kas bluko tiesiog rašant" (p. 9). Ištraukoje išryškėja subjektyvumo žymė, kurią patvirtina autorės teiginys, jog nemėginta rašyti teatrologinio darbo. Tačiau frazė, kad nesilaikyta tikslios chronologijos, kadangi negyventa teatre kasdien, suponuoja objektyvią žiūrą ar, tiksliau, tiesos, sąžinės sąskaitos su savimi aspektą. Visa, kas aprašyta, yra išties išgyventa, patirta. Tai knygą leidžia įvardinti asmenine istorija, kuri tiek objektyvi, kiek subjektyviai autentiška:
Paskubomis užsirašinėju įspūdžius per visą spektaklį. Per pertraukas nebedrįstu brautis į aktorių teritoriją ir išlaukiu pabaigos. Kai grįžusi į viešbutį naktį atsiverčiu užrašus, netenku žado: nieko neįskaitau! Beveik apsiverkiu. Sakiniai užlipę vienas ant kito, matau tik pavardes ar vardus <...> Štai ką reiškia rašyti į mažą liniuotą blonknotėlį salės tamsoje. Bepročio darbas (p. 128).
Ištraukoje justi saviironija, nuspalvinanti vieną kitą pastebėjimą, pasakojimo fragmentą. Citatoje kalbama apie tai, ko nėra knygoje, kas neišliko, nors patirta, nors svarbu. Šiuo atveju atskleidžiamas techninis teatro gyvenimo virsmo tekstu, išrašymo popieriuje aspektas, tačiau Zelčiūtė, būdama labai arti, šalia OKT narių, ne kartą sąmoningai nerašė, neskelbė to, kas grėstų privatumo ribos peržengimu, kas priklausytų ne kalbėjimui apie kūrybą, spektaklių radimąsi, o įsibrovimui į asmeninį gyvenimą, neatsiejamą nuo teatro realybės, nes teatralai - pirmiausia žmonės. Jiems būdinga visa, kas žmogiška. Todėl Zelčiūtė pasitelkia potekstinę kalbą, pasakoja tiek ir taip, kad skaitytojui atitektų teisė užpildyti nubrėžtą kontūrą.
Režisieriaus „pasibodėjimas gyvenimu", liga, pakirtusi prieš pat peržiūrą <...>. <...> Kas antrą dieną režisierius atvažiuos, aklai pereis tamsią sceną ir tyliai, tarsi jo nebūtų, įkris į žiūrovams skirtą kėdę kurioje nors eilėje. <...> Kai įvyko vidinis lūžis, kitaip tariant, po visapusiškos krizės, Oskaras tikrai dirbo kaip žvėris. Tamsos ir liūdesio potyris bent trumpam atslūgo <...>. <...> Koršunovo šiandien nėra, trečia diena serga (p. 25-26, 35).
Galbūt skaitytoją, norintį pažinti OKT, piktins matymas visa ko per Zelčiūtės suvokimo prizmę. Tarsi atsaką galima traktuoti ištartį: „<...> per miegus šūkauja tekstą. Iš kur žinau? Tiesiog patikėkite." (p. 118). Žodžiai „tiesiog patikėkite" - autorės pasiūlymas, kaip, ko gero, geriausia būtų skaityti šią knygą - tikėti tuo, kas sakoma autorės, tikėti, kad visa yra būtent taip. Pasitikėjimo rašytoju, kuris šiuo atveju tapatus pasakotojui, aspektas nėra išimtis literatūros erdvėje. Juk skaitant bet kokį kūrinį privalu patikėti kad ir fantastiškiausia istorija, antraip nenusikeliama, neapsigyvenama fikcinėje realybėje, ir tekstas, nepaveikdamas skaitytojo, tarsi eina pro šalį. Tačiau „Kelionė su Oskaru Koršunovu" ypatinga tuo, jog čia susitinka teatras ir literatūra. Būtina prisiminti, kad ne tik rašymo ir skaitymo patirtys neįmanomos be vienokio ar kitokio subjektyvaus veikimo, asmeninio prisilytėjimo.
Pasak vokiečių teatro teoretiko Hanso-Thieso Lehmanno[1], teatras yra susitikimo vieta, pasak teatrologės Fischer-Lichtes - kūniškas aktorių ir žiūrovų buvimas drauge[2]. Lehmannas postdraminį teatrą[3], suvokiamą kaip XX a. aštuntajame dešimtmetyje atsiradusią daugialypę teatrinio diskurso formą, įvardijo būsenos teatru[4], kuriame fabula - antraplanis dalykas, čia reikšminga būsenos dinamika, jo pavadinta scenine dinamika. Teoretiko teigimu[5], postdraminiame teatre daugiau buvimo negu reprezentacijos, daugiau bendros negu nupasakojamos patirties. Tai Lehmannas akcentavo pažymėdamas[6], kad dalyvavimas yra pagrindinis gyvo teatro meno principas. Šie teoriniai teiginiai paaiškina ir išteisina Zelčiūtės knygą. Apie teatrą paprasčiausiai neįmanoma kalbėti neasmeniškai, nesubjektyviai (nekeliant klausimo, kiek kalbėjimas iš viso gali būti objektyvus). Teatras yra potyris, tad bet koks pasakojimas apie jį yra išpažinimas to, kas patirta.
Skaitant Dovilės Zelčiūtės ketverių metų buvimo su OKT patirtis, telieka pasikliauti autore, džiaugtis, jai džiaugiantis, bijoti, nerimauti dėl spektaklių, aktorių ir režisieriaus, jai pačiai nerimaujant, ir žavėtis teatro meile, kuri leidžia įsiskverbti į tą efemerišką dabar ir čia kuriamą, esantį, tačiau bemat ir išnykstantį gyvenimą, stebuklingą pasaulį. Toji meilė -Zelčiūtės kalbėjimo dominantė:
Išsigąstu, nes itin garsiai transliuoja Anužio mikrofonas, ir kai tik intonacija dramatiškėja, blogiau girdėti. <...> Salėje sproginėja juoko bangos. Išsigandusi žiūriu į Oskarą. <...> Anužis puikus. <...> Užima kvapą nuo jo gebėjimo tyliai prisiderinti prie partnerių, <...> Tarp dainuojančių ir plojančių pamatau ir teatrologę R. O. Vis bijau, kad prapuls riba tarp to, kas graudu ir tragikomiška, nes, jei šis balansas nebus išlaikytas, sugrius spektaklio idėja. <...> Žiūriu kaip užburta į tą gigantišką scenos „skalbyklę", o ši stovi vietoj! Tačiau visa tai - niekai, nes itin švelniai, graudžiai, gyvai išsiskleidžia Beno ir Eglės vienatvė, baimė, meilės ir artumo ilgesys scenoje <...> (p. 126-127).
Zelčiūtė - teatro žmogus, tad be galo gerbdama teatrinio pasaulio kūrybą, savo esatimi stengiasi nesugriauti atmosferos, reikalingos aktorių išpažinčiai, dvasiniam apsinuoginimui, „suprantu, kad vien tik „įsiklausydama" į aktorius ar tylomis būdama šalia galiu labiau trukdyti nei padėti" (p. 285). Todėl ji ieško, kaip būti teatre, būti jo kūno dalimi, kai nevaidini, nerežisuoji, nesi scenografijos elementas, o atlieki stebėtojo, klausytojo, liudytojo misiją. Zelčiūtės pasirinkimas - tapti bent menkiausiu didžiosios teatro mašinerijos sraigteliu:
Imsiuosi veiklos. Matau, kaip rekvizitą tvarkanti Edita šluosto kalkes nuo žiūrovų ir aktorių kėdžių. Įsitraukiu į darbą. <...> perimu neįtikėtino galingumo dulkių siurblį, sutraukiantį net atitrūkusius nuo lubų tinko gabalus. Jaučiuosi pakylėta ir palaiminta, - pagaliau ir man teko bent kažkoks konkretus darbelis bendro proceso labui. <...> Prisideda ir Oskaras. Stumdo kėdes, dėlioja į kvadratą <...> (p. 285-286).
Kai buvimas pateisintas, išryškėja ir noras būti savai, nes tik taip įmanu užčiuopti, išgyventi teatrą: „Sėdėdama tamsoje nieko nebeužsirašinėju. Noriu būti su visais, o ne fotografuoti priekabiu žvilgsniu it turistė" (p. 131). Į klausimus, kodėl norisi, kodėl reikia būti teatre, kodėl mėginama jį čiuopti, aiškintis, Zelčiūtė atsako paprastai, dar knygos „Pradžios žodyje" tardama, kad ketverių metų kelionė su OKT žmonėmis - taip pat ir dvasinio kelio, savęs pačios pažinimo dovana. Koršunovo spektakliai ir apskritai teatro menas, Zelčiūtės teigimu, moko „atleisti sau ir pasauliui, mylėti jį tokį, koks yra" (p. 7). Baigiant keliauti šią ketverių metų Dovilės Zelčiūtės kelionę po teatrą, telieka norėti ir viltis, kad tai ne pabaiga. Tegul į asmeninę kelionę teatru, „laisvyn, platyn, gilyn - į save" (p. 55) leidžiasi vis daugiau žmonių.
[1] Lehmann, Hans-Thies. Postdraminis teatras. Vilnius: Menų spaustuvė, 2010, p. 22
[2] Fischer-Lichte, Erika. Performatyvumo estetika. Vilnius: Menų spaustuvė, 2013, p. 99
[3] Lehmann, op. cit., p. 30, 29
[4] Ibid., p. 105
[5] Ibid., p, 131
[6] Ibid., p. 251
