Keista, bet Lietuvos knygynuose nė su žiburiu nerasi Ernsto Theodoro Amadeaus Hoffmanno pasakų lietuvių kalba. Geriausiu atveju knygyno mergaitė pasiūlys Wilhelmą Hauffą, įsitikinusi, kad tai tas pats rašytojas. Pilnos lentynos kakių makių, svaigstančių baltų arklių ir nė vienos E.Th.A.Hoffmanno pasakėlės. Tarp literatūros, skirtos suaugusiesiems, šio veikalo taip pat neaptiksi. Kas tai, politinis edukacinis sąmokslas?
Bet čia ne apie tai, čia – apie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro kalėdinę dovaną ištikimiems žiūrovams – naują Piotro Čaikovskio baletą „Spragtukas“. Lietuvoje šis spektaklis turi senas, dar 1928 metus siekiančias tradicijas ir lapkričio 21, 22, 23 dienomis įvykusi premjera yra jau šeštas bandymas pristatyti lietuvių publikai P.Čaikovskio šedevrą.
Spektaklio istorija – prieštaringa
1996 m. rusų choreografo Andrejaus Melanjino statytas spektaklis repertuare išsilaikė rekordinį laiką – beveik dvidešimt metų ir tapo tradicija. O ką naujo gali pasiūlyti pripažintų meistrų choreografo Krzysztofo Pastoro, dirigento Martyno Staškaus ir dailininko Viačeslavo Okunevo komanda?
Kaip žinoma, nauja – gerai pamiršta sena. Naujojo „Spragtuko“ kūrėjai pabrėžtinai atsigręžia į pirminius šaltinius: deklaruojama aiškesnė, hofmaniška siužetinė linija, subtiliai cituojamos gražiausios choreografinės Vasilijaus Vainoneno citatos, scenovaizdžiuose ir kostiumuose žaviai sujungiami belle epoque ir galantiškasis amžiai, muzikos tempo ir skambesio dramaturgijai būdingas ramus, romantiškas, šventiškas, be jokio neurotinio prieskonio, dar senųjų batutos meistrų suformuluotas principas.
Taip su polėkiu išnaudodami turtingo klasikinio paveldo teikiamas galimybes minėta komanda kuria visiškai naują, estetiniu požiūriu išgrynintą postmodernų veikalą. Odę grožiui ir... saldainiams!
Jokios neigiamos potekstės pastarasis teiginys neturi, o tiesiog paaiškina padėtį, susiklosčiusią dėl P.Čaikovskio baleto „Spragtukas“.
Kartais pasigirsta autoritetingų nuomonių, kad šis baletas be reikalo nuvertintas iki vaikiško rytmečio lygmens, kad veikalas visai neskirtas vaikams, muzika per daug dramatiška. Taip pat žongliruojama E.Th.A.Hoffmanno korta. Jo pasakos išties sunkiasvorės ir daugiasluoksnės, tačiau tik pasirinkimo klausimas, kurį sluoksnį nusluoksniuosi.
Nuomonės paremtos ir daugiau ar mažiau sėkmingomis sceninėmis išraiškomis. Geriausias pavyzdys būtų 2001 m. Sankt Peterburgo Marijos teatre pastatytas „Spragtukas“. Spektaklio autoriai dailininkas scenografas Michailas Šemiakinas, choreografas Kirilas Simonovas ir dirigentas Valerijus Gergijevas, bandydami priartėti prie E.Th.A.Hofmano literatūrinio šaltinio, sukūrė baletą fantasmagoriją, nestokojančią netgi politinių aliuzijų, pilną baimių, košmarų ir ironijos.
Lietuvoje taip pat būta bandymo pažvelgti į Spragtuko istoriją kitu kampu. Choreografė Marija Simona Šimulynaitė, stačiusi „Spragtuką“ Klaipėdos muzikiniame teatre, spektaklyje siekė sunaikinti klasikinio XIX a. baleto štampus, į cukraus vatą suvyniotus jausmus, atskleisti tikrą, neišgalvotą aplinkinį pasaulį.
Taigi, kas vienam neįkainojamas paveldas, kitam tiesiog – štampas. Tad žinia apie naują „Spragtuką“, kurio ėmėsi tikrai modernius ir novatoriškus baleto spektaklius kuriantis choreografas K.Pastoras, sukėlė Spragtuko gerbėjų nerimą. Ir visai be reikalo.
Nuo vaizdų sąla širdis
Kaip choreografas, K.Pastoras pirmiausia yra estetas, gebantis sujungti į bendrą visumą visus baleto dėmenis – muziką, judesį, vizualines išraiškas. Išimtimi netapo ir P.Čaikovskio šedevras. Į XIX a. pabaigoje sukurtą baletą choreografas žvelgia netgi su tam tikru pietetu - paraidžiui „nuskaito“ partitūrą, tobulai išlaiko mizanscenų ir šokio pusiausvyrą, laiku ir vietoje pacituoja klasikinio baleto meistrus. Ir tik dėl kai kurių šiuolaikinei tradicijai būdingesnių režisūrinių triukų suteikia visam veiksmui daugiau dinamiškumo ir išgauna vos ne kinematografinį efektą.
Būtent tokiu principu sukomponuotas visas I veiksmo pirmasis paveikslas, kuriame dendžiai tėveliai ir žavios mamytės kartu su ne mažiau žaviais vaikučiais nenutrūkstamame judesyje džiaugiasi, pykstasi, verkia ir sukasi mazurkos ar galopo ritmu.
Scenos grando Valerijaus Fadejevo (Senelis) ir Jelenos Lebedevos (Senelė) mizanscenos ypač įtaigios, o bonvivaniška Pono Štalbaumo (kitas scenos grandas Aleksandras Molodovas) laikysena atsako į klausimą, kodėl herojės Mari gyvenime toks svarbus krikštatėvis Droselmejeris.
Tiesiog širdis apsąla, kai į sceną įžengia pats tikriausias Kalėdų Senelis, dalijantis dovanas ir gydantis vaikiškus kompleksus.
Širdis sąla ir toliau matant mažąsias baleto studijos „Polėkis“ balerinas-pelytes, o didžioji naujojo spektaklio intriga – Pelių karalienė, gražutė, smulkutė Olga Konošenko, visai nebaugina ir yra panaši į elegantišką kokios nors „kramtukų“ šalies valdovę.
Ir nors spaudos konferencijoje prieš premjerą K.Pastoras tokio pasirinkimo priežastį galantiškai įvardijo kaip nuostabių balerinų Lietuvos trupėje buvimą, sykiu išliko paslaptingas ir asociacijų trokštančiam žiūrovui paliko visišką apsisprendimo laisvę.
Leisiu sau priminti, kad Pelių karalienė figūruoja ir E.Th.A.Hoffmanno pasakoje „Spragtukas ir Pelių karalius“ kaip istorijos apie kietą Krakatuko riešutą personažas.
Kad ir kaip ten būtų, primadonos O.Konošenko techniniai gebėjimai leidžia visiškai atsiskleisti choreografinei šio spektaklio minčiai, kuriai būdingas išskirtinis dinamiškumas, lengvumas.
Lengvai sklendžiantys oru pas de chat, lyg tarp kitko sukamos piruettes kaskados, tobuli arabesque atveria perfekcionistinę personažo prigimtį. Priauginto nagelio bakstelėjimas, kuris ryžtingą Spragtuką paverčia paprasta medine lėle, puikiai įsikomponuoja į bendrą efemerišką spektaklio koncepciją. Juo keisčiau atrodo trapiose balerinos rankose atsiradęs lenktas kardas, be kurio, choreografo manymu, negali vykti tikra dvikova. Pakvimpa ne visai skoninga eklektika arba nepasitikėjimu žiūrovo sugebėjimais suvokti procesus, vykstančius scenoje. Kam galingai monarchei reikalingas kardas, jeigu jos tokie pavojingi nagai ir geras apetitas?
Vis dėlto batalijos paveikslas labai įspūdingas, pakankamai išradingai, nors ir tradiciškai nutapytas, bet šiuo atveju veiksmą ir judesį nenuginčijamai diktuoja muzika.
Scenos viena už kitą gražesnės
Teatro teatre idėja, pateisinanti ir pagrindžianti visus stebuklingus kalėdinės nakties virsmus, šiame spektaklyje neturėtų būti suvokiama kaip klišė. Juo labiau kad idėją vizualiai įgyvendino tikras tokių fokusų meistras V.Okunevas.
Išties žaviuosi šio dailininko požiūriu į klasikinio paveldo interpretavimo galimybes ir ribas. Tapybiškos dekoracijos, dažnai tik vienas stambios konstrukcijos architektūrinis objektas scenoje, taupiai ir pagrįstai išnaudojamos šiuolaikinės technologijos (pavyzdžiui, vaizdo projekcijos ) ir būtinai kokia nors aliuzija į senovinę spektaklio prigimtį: „Gulbių ežere“ – butaforinės gulbės, „Bajaderėje“ - įspūdingas dramblys. „Spragtuke“ tai galbūt teatras, tikras, senovinis, pilnas stebuklų ir staigmenų. O gal tai Vilnius – nuo Užupio kalno atsiverianti panorama su Vilniaus Skaisčiausiosios Dievo motinos cerkvės ir Šv.Jonų bažnyčios varpinės vaizdais, besiskleidžianti LNOBT scenoje?
Dėl meistriškai vizualiai sujungtų epizodų garsusis II veiksmo Divertismentas iš tiesų tampa spektaklio kulminaciniu momentu, iracionalumo, fantazijos triumfu. Saldumynų dvaro „Konfetenburgo“ šokolado, kavos, arbatos ir cukruotų vaisių kvapai regis sklinda į žiūrovų pusę, kurių iliuziniai uoslės receptoriai šioje spektaklio dalyje jau būna glaudžiai susiję su vaizdiniais radarais.
O kaip grožio kvintesenciją išskirčiau Piemenėlių šokį, kuris spektaklio programėlėje vadinamas Prancūzų šokiu. Regis, dvi žaviausios ir garsiausios visų laikų piemenaitės – Marija Antuanetė ir princesė Lambal – linksmai šėlioja Trianono prieglobstyje.
Visi žinome, kuo baigėsi tas šėliojimas, tačiau mūsų spektaklyje tai tik galantiškojo amžiaus atspindys ir grožio įprasminimas. Baleto solistai Inga Cibulskytė, Rūta Juodzevičiūtė, Isaacas Evansas ir Stanislavas Semianiura šauniai įkūnija choreografo sumanymą – rafinuoti, lengvi, bet tikslūs ir techniški judesiai (kelios minutės petit bettment – ne juokas).
Žiūrovų simpatijas, kaip visuomet, pelnė Rytiečių šokis, nors ir nebuvo kuo nors išskirtinis ar nematytas. Labai jau puiki ir erotiška šiame vaidmenyje buvo balerina Rueda Blanco Marta, siūbuojanti kartu su baleto solistu Eligijumi Butkumi. Na, o arbatinukas (Laimis Roslekas) turi šansą tapti antruoju spektaklio hitu (pirmoje vietoje – pelės!) mažųjų žiūrovų akyse.
Artistai turi galimybę sužibėti
Saldumo apogėjus pasiekiamas garsiajame Gėlių valse ir Adagio kartu su dieviškai saldžiu čelestos garsu. Gražuolė balerina Jekaterina Romankova, įprasminanti turbūt Cukruotų slyvų fėją, o gal ir visą rožių sodą, su baleto solistu Ignu Armaliu karaliauja scenoje, atitraukdami dėmesį nuo pagrindinės solistų poros Kristinos Gudžiūnaitės ir Genadijaus Žukovskio.
Minėti solistai, Mari ir Spragtuko/Princo vaidmenų kūrėjai, po visų kovų su įvairiomis kliūtimis į Grand pas de deux įžengia lyg ir truputį pavargę, be šiam momentui tiesiog privalomo spindesio. Apskritai keistai klostosi šiame spektaklyje K.Gudžiūnaitės ir G.Žukovskio duetas. Baleto solistas G.Žukovskis nuostabus pirmojo veiksmo scenose, o K.Gudžiūnaitei gerokai artimesnis absoliuto spindesys antrajame veiksme. Abu solistai puikiai valdo klasikinio baleto techniką, gerai suvokia K.Pastoro choreografijos ypatumus, tačiau kartais pritrūksta kažkokio elemento, kuris ir nulemia nepriekaištingą vaidmens sukūrimą.
Per mažai trapumo, pažeidžiamumo pirmajame veiksme, per mažai elegancijos, aristokratiškumo antrajame. Kitą vertus, artistams turbūt sudėtinga šioje grožio ir saldumo karalystėje įsiterpti su dramatiškesnėmis inspiracijomis. Minėti, tik labai priekabiai akiai įžvelgiami trūkumai nesumenkina K.Gudžiūnaitės ir G.Žukovskio indėlio į spektaklio sėkmę.
Tikrai profesionaliai šokantis kordebaletas, visi Divertismento solistai, paslaptingas Droselmajeris (Martynas Rimeikis), nutrūktgalvis brolelis Fricas (Voicechas Žuromskis) turėjo progą sužibėti ir pademonstruoti savo meistriškumą. Organiška, lengvo svorio, su žaviai cituojamais ir interpretuojamais klasikiniais intarpais choreografija yra gera dirva pasireikšti įvairaus amplua artistams.
Taigi K.Pastoras, M.Staškus ir V.Okunevas sukūrė šiltą, jaukų, saldainiais kvepiantį, kalėdinį dviejų veiksmų ir epilogo baletą „Spragtukas“. Už tai mes jiems ir dėkingi.
O E.Th.A.Hoffmanno siūlau paieškoti bukinistų knygynėlių lentynose. Galbūt tiems, kurie šiandien žavisi pelėmis ir arbatinukais, rytoj taps įdomi tikra Spragtuko ir Pelių karaliaus istorija.
