Gal ir ne vau, bet turbūt visai gerai, kad režisierius Rolandas Atkočiūnas iš pagrindų perrašo Martino Sperro „Medžioklės scenose iš Žemutinės Bavarijos" išrašytą skurdaus pokario kaimo erdvėlaikį - kad jų veiksmą įkuria kažkokio pagal visas euroremonto taisykles įrengto šiuolaikinio buto-bendrabučio virtuvėje (scenografas - Martinas Vilkaris), kad vietoj sudriskusių, suprakaitavusių, purvinų kaimiečių įveda išsidabinusių ir išsiparfumavusių bourgeois pulką (kostiumų dailininkė - Jolanta Rimkutė), kad ištaiso, normalizuoja, „subendrina" tą žaviai trivialią jų kalbą...
Taip, turbūt gerai - nuo pat pirmųjų savo „Medžioklės scenų„ akimirkų Atkočiūnas ryžtingai susitelkia į šiandien, ko gero, kaip niekad aktualias „vidinio/dvasinio/sąmonės kaimo“ studijas, t.y. leidžiasi į inteligentiškame peizaže patogiai sau tarpstančio buko nepakantumo, netolerancijos, homofobijos, liežuvavimo, patyčių, godumo ir pan. visiškos visuomeninio gyvenimo neinteligencijos įkalčių medžioklę.
O tiksliau - jis kalba apie tai, kaip stipriai tas, atrodo, tiesiai iš „Stiliaus„ viršelio nužengęs „kaimas“ gali žeisti, žaloti, luošinti.
Kita vertus, negaliu negalvoti: ši kalba būtų gerokai įdomesnė, jei taip atkakliai nemėgintų susiveržti į kartais perdėm kategorišką ir bent jau šiek tiek didaktišką dorybės-nedorybės schemą, t.y. jei Atkočiūnas būtų provokatyvesnis ir taip noriai nepasiduotų pagundai savo herojus suklasifikuoti į skriaudėjų ir skriaudžiamųjų, galingųjų ir atstumtųjų, medžiotojų ir medžiojamųjų „klases".
Aišku, negalima nepasakyti: šį kontrastą Atkočiūnas išbrėžia ryškiai, o tą trijų visuomenės „autsaiderių„/„atpirkimo ožių“ atstūmimo ir „sudorojimo„ istoriją papasakoja sklandžiai, tvarkingai ir pakankamai jautriai (jei praleisime negirdomis visus tuos keistus metafizinio teatro blyksnius - gūdžios tylos ar galingos muzikos pauzes, netikėtą trijų smuikininkų prabėgimą pro sceną ir pan.) - istoriją tariamai homoseksualaus Abramo (Arūnas Sakalauskas), „šliundros“ Martos (Rasa Samuolytė) bei neįgalaus ir akivaizdžiai transseksualaus Loto (Vainius Sodeika), o tam tikra prasme ir tarp meilės sūnui bei „visuomenės etiketo„ įstrigusios Deboros (Eglė Gabrėnaitė). Tačiau Atkočiūno jautrumas, man atrodo, kartkartėmis įgyja pigoko sentimentalumo atspalvį - ima pavojingai svyruoti tarp dramatizmo ir melodramatizmo, tarp tikros atjautos ir gan tiesmuko jos „reketo“.
Aišku, niekaip nepaneigsi: ne vienoje savo pasakojimo vietoje - ypač Abramo ir Martos epizoduose - „Medžioklės scenos„ išties paveikiai piešia apšmeižto, pažeminto žmogaus portreto eskizą, įkvėptai maišydamos liūdesio, pykčio, nesupratimo, skausmo, nevilties, maišto spalvas. Bet iš galvos vis neišeina ta režisūriškai patetiška ir Sperrą, sakyčiau, savaip „suvaičiūninanti“ scena, kurioje seksualinio Abramo priekabiavimo siužetą režisierius kažkodėl (na, tiesą sakant, ne kažkodėl, o todėl, kad surinktų jam daugiau „nekaltumo taškų") perfrazuoja į epileptiko Loto gelbėjimo istoriją, pasibaigiančią viską, žinoma, ne taip išsiaiškinusiųjų pasipiktinimo riksmais ir pagarsinamu per TV transliuojamo angeliško berniukų choro giedojimu...
Kita vertus, suprantu: Martinui Sperrui Abramas reiškia kitą, kitokį ir todėl atstumtą, o Rolandui Atkočiūnui - tokį patį, kaip visi, bet vis tiek atstumtą. Tiksliau - tokį, kokie turėtų būti visi, bet kaip tik todėl tiems visiems nereikalingą.
Šią šiek tiek moralistiškai pakoreguotą Sperro protagonisto biografiją Arūnas Sakalauskas pasakoja išties nepaprastai subtiliai - išoriškai santūriai, beveik asketiškai, bet vidiniai sukauptai, sutelktai, kažkaip iš giliai, iš esmės ir su ta, ko gero, tik jam vienam būdinga šviesaus, bet nepermaldaujamo liūdesio aura.
Jis pasakoja taip, kad patiki - iš liūdesio galima ne tik atjausti, užtarti bei padėti (Lotui), bet ir nužudyti (Martą) ar nusižudyti. Taip, kad neabejoji - tokiam liūdesiui akli tie šaip jau visai nepikti pramogaujantys veltėdžiai yra kietaširdžiai bejausmiai.
T. y. Sakalauskas pasakoja taip, kad jo pasakojimui karts nuo karto vis imantys antrinti „pastatyminiai efektai" gaudžia kaip tuščias ir visiškai nereikalingas ar net kenksmingas girgždesys, kuris priverčia norom nenorom pagalvoti, kad režisūra retsykiais yra (ar bent jau turėtų būti) ir noro režisuoti sutramdymas.
Į savo „medžioklės sezoną" Rolandas Atkočiūnas išėjo su pusiau užtaisytais ginklais: jis turi gerą temą, gerus ir jai imlius aktorius, moka juos gerai išnaudoti - sukuria eilę tikrai gerų scenų,- bet iš esmės neiššauna taip, kad nors kartą krūptelėtum. Nors nepasakysi, kad šauta pro šalį. Matyt, medžioklė gali būti ir tokia - nebaisi, nepavojinga, nekruvina...
