2012 metais kovo mėnesį Šiaulių dramos teatre įvykusi premjera „Inertiškos dujos" pagal amerikiečių dramaturgo Adamo Rappo to paties pavadinimo pjesę užduoda mįslę. Bandant ją išgvildenti nemenkai supurto egzistencinis nerimas ir baimė, kad šiame mechanizuotame pasaulyje gali tapti vienu iš daugelio. Robotu. Tai jau trečiasis jauno režisierius Tomo Jašinsko darbas, statytas Lietuvos valstybiniuose teatruose. Šį produktą būtų galima įvardinti kaip veikėjų buityje vykstančią įvairiaspalvę ir muzikalią fiestą.
Spektaklyje pasakojama istorija apie keturis jaunus iširusios roko grupės narius, infantiliai beklaidžiojančius savo kūrybinio gyvenimo labirintuose. Veiksmas vyksta bute/studijoje, kuri pergrūsta įvairaus buitinio šlamšto. Šiame sustingusiame pasaulyje vyksta personažų vidinės klajonės. Ištrūkti iš sąstingio herojams padeda spalvotosios tabletės, atveriančios seniai jaustų būsenų duris. Spektaklio tekstas - fragmentiškas, komplikuotas, kartais komiškas, o kiekvienas fragmentas tampa nauju aktorinio etiudo startu. Iš esmės tai darbas apie dvasinę stagnaciją, kuriai ypatingą pajautą turi kuriantis žmogus.
Spektaklio pradžia intriguoja. Erdvėje bešliaužiojantis ir nuobodžiaujantis „Macdonalds" klounas Spydas (Mindaugas Jurevičius) kursto smalsumą. Tolėliau prie sofos prilipę veikėjai Steiplyz (Aurimas Pintulis) ir Čeisas (Aidas Matutis) net neliečia sąlyginės spektaklio „žemės". Pradžia žymima pirmaisiais šiauliečių grupės „Colours of Bubble" dainos akordais. Aktoriams išlaikyti komplikuotos Adamo Rappo pjesės stuburą reikia nemenkų pastangų - čia negalima apsiriboti vien bendrinėmis būsenomis, kadangi spektaklio dramaturgija veda egzistencializmo link.
Aido Matučio kuriamas personažas tarsi pririštas prie sofutės, įstatytos į grindyse atsivėrusią smegduobę. Beveik per visą spektaklį personažas išlieka statiškas, tame ir jo vaidmens dramaturgijos sudėtingumas, tačiau tai nesumažina aktorinio „pilnakraujiškumo", išlaikoma vidinė ekspresija. Puikius aktorinius duomenis demonstruoja ir Aurimas Pintulis. Jis - lyg kamuoliukas, ping pongo principu principu mėtomas po neįprastą, daugiasluoksnę, daugiaprasmę erdvę. Jo kuriamas personažas vienu metu gali būti ir komiškas, ir labai dramatiškas. Scenoje pasirodžius aktoriaus Daliaus Jančiausko kuriamam kaimynui Grėjui, veiksmas įgauna naują pagreitį. Aktorius plastiškas ir įvairialypis, turėdamas mažiau „eterio" laiko puikiai laviruoja komitragedijos rėmuose. Kartais pasirodantys Linčas (Rolandas Dovydaitis) ir Spydas (Mindaugas Jurevičius) schematiški ir svarbūs tik vystyti spektaklio siužetą. Tai prarastos kartos atstovai, vegetuojantys savidestrukcijoje. Juos nusako pats tekstas „man prisisapnavo, kad esu robotas, aš verkiau, bet ašarų nebuvo, kiaušinių aš taip pat neturėjau", išryškindamas kūniškus ir jau sugriuvusius, nevisaverčiai funkcionuojančius pavidalus. Juos kankina baimė tapti tais, kurie nebejaučia ir guli buitinių atliekų sąšlavyne, esančiame po jų studijos/buto grindimis.
Spektaklyje viskas dėliojama į reikiamas vietas. Tai gyvas, sumaniai keičiantis tempą, aktualus, kartais itin smagus, o kartais perdėtai, tačiau taikliai utriruotas darbas. Jaučiamas režisieriaus braižas bei siunčiama žinutė adresantui. Tai tarsi iš mažų performansų konstruojamas produktas.
Dailininko Artūro Šimonio sukurta gigantiška konstrukcija įlūžusiomis grindimis simbolizuoja lūžį personažų gyvenimuose ir kūryboje. Scenoje daiktų perdėtai daug. Išėjimas į užkulisius - lyg rankovės į lėktuvo vidų. Tai durys į kitą pasaulį, su kuriuo vis mažiau kontaktuojama. Pro akis regis negali praslysti ir įvairiaspalvės tabletės, kurias skaniai vartoja visi personažai. Inertiškos kelionės „iki pabaigos" palydovai.
Be abejonės, džiugu, kad nepasiduota pagundai atgroti viso roko grupės „Colours of Bubble" repertuaro. Muzika tik pagyvina kuriamą paveikslą, išryškina svarbiausias detales, pabrėžia kulminaciją, kurios momentas žymimas kaip ilgas minorinis lūžis. Steiplyz saujomis grūda prieš tai griežtai dozuotas spalvotąsias „drauges", o Linčas į lavonmaišį supa savo lėlę. Taiklu ir tikra. Netrukus mėlyno celofano maišuose atguls ir kiti inertiškieji bendrakeleiviai... Taip ir nesulaukėme geltonų tulpių, kurios vis minimos ir stipriai trokštamos spektaklio veikėjų, nors ir plastikinės... Gal būt kitą kartą, kitoje vietoje, leidžiantis į kitą ekstazės kupiną kelionę.
