Pradedame spausdinti recenzijas, rašomas projekto „Šokis žodžiu - ne[w]kritika" dalyvių, analizuojančių šokį ir stebinčių „Naujojo Baltijos šokio" spektaklių panoramą. Pateikiamos geriausios recenzijos, atrinktos ir redaguotos projekto iniciatorės ir vadovės, šokio kritikės Ingridos Gerbutavičiūtės.
Kas aš esu? - klausia moteris ant scenos.
Tokia laikysena pradedami abu danų choreografo Palle GranhØj šokio spektaliai, atvežti į festivalį Naujasis Baltijos šokis'12. Kad ribos tarp šokio, teksto ir muzikos atlikimo nutrynimas yra vienas esmingiausių trupės „GranhØj Dans" kūrybos principų, galėjome įsitikinti dar praėjusių metų festivalyje, tačiau šiemet Lietuvoje rodomuose spektakliuose „Aline ne viena" ir „Noriu, kad viskas būtų taip gerai - Anne Eisensee portretas" kūrėjai įsidrąsina peržengti dar vieną pamatinę ribą: skirtį tarp personažo ir atlikėjo. Kai šokio pasirodymų ašimi tampa herojų-šokėjų asmenybė ir likimai, randasi galimybė kalbėti apie problemišką tapatybės sampratą. Taigi, greta klausiančios moters stojamės ir mes, atliepdami: o gi tikrai, kas tu esi?
Pirmoji apie save kalbėti išstojo Aline (Aline Sanchez B.), kuri dargi ir ne viena (Thierry Boisdon ir Niels Kilele). Šiltą gegužės 2-osios vakarą „Menų spaustuvės" scenoje keliavome per dar visai šviežią - šiemet premjeruotą - šokėjos gyvenimo istoriją: iš Kubos baleto teatro į „GranhØj Dans" trupę. Jau pats kelionės, kaip persikėlimo iš vienos vietos į kitą, aktas numano ribą, kurią savo kūnu turi peržengti moteris. Tai pirmoji riba, kuriai tą vakarą lemta išblukti: temperamentingajai guantanamera'i šokant pagal kubietiškus ritmus ant puantų, kalbėti apie tapatybės skilimą nebėra prasmės - nors Kubą ir Daniją skiria tūkstančiai kilometrų, tačiau Aline nėra šiek tiek kubietė ir truputį europietė. Ji yra tiesiog Aline. Ir to turėtų pakakti.
Turėtų, tačiau nepakanka. Kas yra toji Aline, kuri taip ekspresyviai pasakoja apie save, savo šeimą ir išsiskyrimą su gimtaisiais namais? Ar scenoje šoka atlikėja, įsijautusi į personažą, ar prieš mus kalba tikra moteris? Granhojus savo spektakliu kelia tikrovės ir fikcijos sąveikos problemą, kuri anaiptol nėra nauja. Apie mimetinę meno kūrinio prigimtį kalbėjo dar Aristotelis, akcentuodamas tai, jog meno kūrinio pasaulis yra visai kitas nei vadinamasis tikrovės pasaulis. Jei graikų filosofas buvo tas, kuris pirmasis konceptualiai nubrėžė demarkacijos liniją tarp šios ir anos scenos pusių, tai vėlesniais laikais šioji praraja tik dar labiau pagilėjo: Roland'ui Barthes'ui paskelbus autoriaus mirtį, į pirmą planą išstoja meno kūrinys - šviesos žiūrovų pusėje gęsta, o dėmesio centre iškyla scena. Žinoma, dar svarbūs yra tie, kas sėdi toje tamsioje salėje, negalėdami įžiūrėti, kur baigiasi jų ranka ir prasideda kėdės ranktūris. Jie spręs apie tai, kas vyksta scenoje. Tačiau kas gi ten vyksta - vaidinimas ar vis tik gyvenimas?
Kad scenoje gyvenama, mums leidžia teigti keli spektaklio aspektai. Pirmiausia, atlikėja kalba pirmu asmeniu apie dalykus, kuriuos nesunkiai galėtume rasti Aline Sanchez biografijoje. Antra, tiek šokis, tiek muzika gimsta čia ir dabar. Muzika atliekama gyvai ir naudojantis tais instrumentais, kuriems nereikia specialaus įgarsinimo ar suderinimo: būgnais, gitaromis, barškučiais, lėkštėmis, šaukštais... Be to, scenoje nėra paruoštų dekoracijų, išskyrus baltos drobės širmą, kurios daugiaufunkciškumą lemia ne jos kaip tokios struktūra, tačiau panaudojimas - užėjus už pertvaros, ji tampa persirengimo širma, ištempus jos kraštus, gaunamas ekranas vizualizacijai. Galiausiai, pokyčiai moters tapatybėje vyksta jai persirenginėjant - čia svarbu tai, kad žiūrovas regi šį transformacijos procesą kaip ant delno: moteris už širmos segasi sijoną, scenos šone aunasi puantus arba scenos viduryje visai nusirengia palaidinę. Tačiau galėtume klausti, ką garderobo keitimas arba apsinuoginimas turi bendra su gyvenimu ir mįslingosios Aline tapatybe?
Persirengti - tai keisti kaukes, keisti tapatybės briaunas, taip rodant vis kitą asmenybės pusę, tačiau niekada nepasirodant kaip vientisam individui. Juk ištrynus tiek ribų, kiek šiame spektaklyje (Kuba-Europa, praeitis-ateitis, šokis-daina-žodis), sunaikinamos kategorijos, kuriomis individas save išskiria iš aplinkos. Tai reiškia, kad iškyla grėsmė žmogaus tapatybei kaip tokiai. Tačiau moteris neištirpsta, priešingai, kuo daugiau briaunų išvystame, tuo ji gyvesnė, tuo arčiau mūsų, žiūrovų, kurie jau seniai nebe žiūrovai, o tiesiog pasibuvimo dalyviai. Taigi šokio spektaklio moteris yra gyva ir intesyvi. Šis intensyvumas pulsuoja ne vien iš įtaigios atlikėjos vaidybos, bet ir iš santykio su scenoje grojančiais ir dainuojančiais dviem vyriškiais: nesvarbu, ar Aline veidas veidan groja braškučiais su partneriu, ar siekia lūpomis kito vyro bučinio - nuolat vyksta dialogas, kuris prasideda kaip kūnų tarpusavio sąveika, vėliau peraugdamas į muzikos garsų šnaresį ir aiškiausią artikuliaciją pasiekdamas kalbant atsisukus į žiūrovą.
Taigi matyti, kad ribų nykimas skatina skirtingus polius jungtis, sudarant naujas sintezes. Tai yra aktyvus procesas, lyg lietum dažus į vandens dubenį, juos maišytum ir taip kurtum naujus atspalvius ir formas. Taip žmogus įgauna kūrėjo galių, kurios veikia ne vien kokio nors žanro ribose, tačiau kuriant apskritai - lipdant save ir pasaulį iš materijos, kurią teikia egzistencija. Čia svarbi pati dinamika, pats procesas, kurį vadiname tiesiog gyvenimu. Šokis ir yra toks procesas, kuris, anot spektaklio herojės Aline, padeda suprasti ir parodyti, kad esi ypatingas.
 |
| „Noriu, kad viskas būtų taip gerai – Anne Eisensee portretas”. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Apie ypatingumą kalba ir antrojo „GranhØj Dans" trupės spektaklio herojė Anne (Anne Eisensee), kuri stojasi ant tos pačios scenos su lygiai tokiu pačiu klausimu apie savo tapatybę ir dar pareiškia norinti, kad viskas būtų taip gerai. Tik bėda ta, jog nėra kam šio pareiškimo išgirsti - tai monospektaklis, ir kaip įsitikinsime, tas mono- dėmuo išauga iki tokio intensyvumo, kad ima rodytis, jog salėje neliko nė vieno žiūrovo. Kas čia nutiko?
Tą gegužės 3-iosios vakarą įvyko pažintis su moterimi-atlikėja, nuolat kuriančia ir ieškančia vaidmens interpretacijų galimybės. Čia svarbu akcentuoti, jog mums buvo lemta būtent pažinti, tačiau ne susipažinti su šia moterimi - jei pažinimą šliogeriškai apibrėžtume kaip objekto ištyrimą jį suskaidžius į sudedamąsias dalis, o susipažinimą suprastume kaip suvokimą, jog priešais esantis daiktas turi atskirą ir žmogui neperprantamą būtį, tuomet galėtume drąsiai teigti: tądien ant scenos įvyko būtent būties skilimas.
Neretai nutinka, kad stiklas įskyla dėl didelio šalčio. Spektaklyje buvo žvarbu, ir tas ledinis gūsis dvelkė nuo scenos. Išlaikyti monospektaklį pačioje įtampos ir susikaupimo viršūnėje yra didelis iššūkis atlikėjui, mat sėkmei reikia ne tik koncentracijos, patyrimo, bet ir tvirtos charizmos. Tvirtos tapatybės. Šiame spektaklyje įvyko skilimas, tai jau minėjome, tačiau dar kartą paklauskime: o kas sudužo - personažas ar atlikėja?
Asmenybės skaidymas buvo numatytas kaip spektaklio esmė: personažo kūrimo ir interpretacijos dramatiškumas atskleidžiamas per vyksmą, kurį tiksliausiai įvardytume jį pavadinę maskaradu. Moteris ant scenos keičia perukus, rūbus, dainavimo stilistika varijuoja nuo lyrinių melodijų iki čaižaus griežimo savimi lyg instrumentu, o šokis įvairuoja tarp buitinio trypčiojimo pagal ausinuko muziką iki kone į transą vedančių judesių. Prisiminkime, daugiabriaunę tapatybę matėme vakarykščiame spektaklyje „Aline ne viena", tačiau anas asmenybės daugialypumas yra visa kitas. Jei aną vakarą matėme tą pačią moterį, tačiau skirtingais rakursais, tai šiame spektaklyje prieš mus keičiasi tik kaukės - tokį įspūdį patvirtina atstumas tarp scenos ir žiūrovo, išaugantis iki didžiulės prarajos. Tuoj tuoj ir Anne portretas taps neįžiūrimas.
Tuoj, tačiau dar ne dabar. Herojės asmenybė slepiama keleriopomis užkardomis: perukais, akiniais, dainavimu užuot natūraliai iškalbėjus monologus, apšvietimu, kuris fokusuojamas į atskiras kūno dalis, slėpimusi už muzikos instrumentų, kai pianinu skambinama maksimaliai liečiantis atlikėjos ir instrumento kūnams - moteris ant pianino lipa, gulasi, slepiasi už jo ir sėdasi po klaviatūra. Akivaizdu, kad spektaklio moteris maksimaliai sudaiktinama, ir šis sudaiktėjimas pareina nuo intensyvaus kontakto su instrumentais, siekiant juos prakalbinti, siekiant rasti savą balsą, kad viskas būtų taip gerai.
Tačiau šitie daiktai nekalba. Jie ir negali kalbėti, nes mums rodoma pseudotikrovė: vaidmuo, sapnas, prisiminimas. Moteris keičia tapatybes, raivosi lempinio „mėnulio" šviesoje ir vieną po kito atidengia drobe užklotus muzikos instrumentus. Justi, kad beldžiamasi į Froido ar Jungo duris, už kurių turėtume rasti pasąmonės vaizdinius ar archetipus. Bet beldimas toks tylus, kad durys lieka užvertos.
Ir čia jau galime kalbėti ne apie spektaklyje atsiveriančią suskilusios tapatybės problemą, bet apie jos pateikimą. Atlikėja matuojasi perukus ir akinius, tačiau atrodo, lyg netikėtų šiuo savo veiksmu. Ji dainuoja apie žmones palikusius angelus, tačiau žodis vis sukasi aplink ir niekaip neranda kelio ten, kur yra siunčiamas. Tarp žiūrovo ir scenos pastatyta siena yra šio pasirodymo konceptualus dėmuo, tačiau barjeras tarp atlikėjos ir jos personažo užtraukia dar papildomą širmą, per kurią jau nieko nebematyti. Spektaklio metu vis neapleidžia nuojauta, kad čia esama daug (auto)ironijos: egzaltuotas dainavimas, komiški monologai, išdrikę judesiai. Tačiau autoironija suveikia tik tada, kai esama kokio nors ego, kuris ironišką kalbėjimą galėtų kreiptį į patį save. Kur Anne ego? Jis suskilo ir išdriko po sceną: skiltelė akiniuose, sruoga violončelės stryke ir žiupsnis juodame peruke. Juk spektaklio premjera įvyko prieš beveik trejus metus - 2009-aisiais - gal asmenybės koncentratas jau spėjo išsivadėti? Vienaip ar kitaip, galėtume sakyti, kad moterį ant scenos pažinome jai išsiskaidžius, tačiau nesusipažinome su būtent ta moterimi. O juk tai turėjo būti portretas, o juk norėjome, kad būtų taip gerai.
Kas aš esu? - klausia moteris ant scenos.
Aš esu Aline, atsako choreografo Palle GranhØj spektaklio „Aline ne viena" herojė. Ir mes linktelime susipažindami.
Aš esu ta, kuri..., pradeda vardinti spektaklio „Noriu kad viskas būtų taip gerai - Anne Eisensee portretas" herojė, tačiau vos įsibėgėjusi nutyla. O kai salėje tamsu ir niekas nebekalba - argi galime ką nors pažinti?
