Ježis Skūra – Tadas Gryn |
Vienas po kito nuviliantys pastarojo meto jaunųjų lietuvių teatro režisierių darbai įpratino nesitikėti nieko gero. Ir šiuo požiūriu parengė puikią dirvą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ketvirtakursio, Rimo Tumino studento Artūro Areimos debiutui.
Gal ir ne tokiam debiutui, kuris vienu ypu išsklaidytų abejones dėl jaunosios kartos režisūros, tačiau neabejotinai tokiam, kuris sutramdo išankstinių prognozių skepsį. Sutramdo, nes nors ir matomas profesinis brokelis ir ryškiau nejuntamas gaivesnis naujumas, Areima sukūrė gana „normalų“ spektaklį su keletu išties stiprių vietų. Turint galvoje, kad šiandienos lietuvių scenoje „normalu“ beveik tapo „gerai“ sinonimu, debiutuojančiai trupei galima dėti pliusą.
Juo labiau kad Areima su savo aktoriais debiutuoja – tai, regis, yra gražiausia – su „degančiu“, energingu spektakliu. Energingu, ko gera, iš to, kad visi debiutantai – vienmečiai. Be to, pirmajam savo pasirodymui jie pasirinko šiuolaikinio lenkų dramaturgo Michalo Walczako pjesę „Kelionė į kambario vidų“, – savo bendraamžio 25-mečio Ježio Skūros nepritapimų, nesėkmių, nusikaltimų, haliucinacijų ir beprotysčių istoriją.
Kalbant apie spektaklį, – sceninei šios istorijos versijai pristinga konceptualesnio požiūrio, temos ryškumo, prasminių kirčių, viso to, iš ko randasi spektaklio vienovė ir jo energetika. Kita vertus, dėsninga, kad jauna trupė didžiąją savo dėmesio dalį skiria ne koncepcijų kūrybai, o teatrinės kalbos paieškoms. Arba kitaip – ne turiniui, bet jo sakymo būdui, formai.
Šioje zonoje Areima, reikia pripažinti, demonstruoja subtilumą. Akivaizdžiausiai tai matyti per pasirinktą saikingą režisūrinę kalbą, per dramos žodžiu ir aktorine vaidyba grindžiamo spektaklio sumanymą, liudijantį būsimo režisieriaus gebėjimą suvaldyti jauną kūrėją „į šoną“ neretai užnešančias „saviraiškos“ ambicijas. Tarytum žabodamas jas savo „Kelionei...“ Areima mėgina suteikti pabrėžtinai sudrausmintą, griežtą sceninį pavidalą. Spektaklio veiksmą komponuoja iš atskiruose epizoduose į priekį ištraukiamų veikėjų duetų, tercetų ar kvartetų, sėdinčių ant raudonų baro kėdžių scenos gilumoje, o tarpus tarp epizodų užpildo ritmingu geometriniu – kampuotu, įstrižu – jų vaikščiojimu, lydimu klubinės muzikos. Galima įžvelgti metaforą: jauno žmogaus klaidžiojimai vidinių savo peripetijų labirintais.
Toks į atskirus segmentus kapojamo „Kelionės...“ kalbėjimo būdas, viena vertus, yra logiškas sceninis fragmentinės Walczako dramos kompozicijos atitikmuo. Kita vertus, šis drausmingumas pasirodo ne visai pajėgus perteikti keistą, vis labiau beprotiškesnę, fantasmagoriškesnę atmosferą, kurią užduoda Walczako pjesė, parašyta su lenkų dramaturgijai tipišku polėkiu, jungiančiu išgyvenimų realizmą, būties sapniškumą ir absurdo jauseną. Be abejo, sunku nepamatyti, kad Areima kartkartėmis jį pagauna, kad ir antrąjį veiksmą pradedančioje efektingoje „kambario karaliaus“ inauguracijos litanijoje. Bet vėlgi – pagauna, ir leidžia išsiderinti, išsikvėpti, neišplėtoja į vientisą sceninio pasakojimo kryptį.
Kitaip sakant, režisierius nagingai kuria atskirus etiudus, bet nemato spektaklio visumos. Taip, savo „Kelionėje...“ jis sukuria paveikių scenų. Bene gyviausios iš jų – Ježio Skūros (Tadas Grynas) ir Horacijaus Išorinio (Tomas Rinkūnas) susitikimai, modeliuojami pagal komišką naivios nuostabos ir staigios, nevaldomos isterijos kontrastą, o gražiausios – Skūros ir Judo (Olga Generalova) „susigundymai“, beje, nepaprastai seksualiai papasakojami. Tačiau visumos matymo, mąstymo stoka taip ir palieka šią „Kelionę...“ epizodiškai trūkčiojančią, be darnų pasakojimą sulipdančios prasminės „rišamosios medžiagos“.
Jos ypač pristinga kalbant apie spektaklio veiksmą ir jį gaubiančius Uždangos (Renius Juodzevičius) monologus. Išties – šmaikštūs Uždangos pažadai apraminti žiūrovų nervus neturi jokios prasmės, nes spektaklis nėra nei nervingas, nei nervinantis.
Elė (Agnė Kiškytė) Auksis (Daumantas Ciunis). Mariaus Macevičiaus nuotraukos |
Šioje saikingoje, vyriškai santūrios režisūros braižo „Kelionėje...“ pagrindinė smogiamoji jėga tenka aktoriams. Scenoje jų šeši. Visi – gražūs, stilingi, madingi, ypač – pagrindinį herojų nepritapėlį Ježį Skūrą kuriantis Tadas Grynas, gal ir be reikalo taip dažnai pabrėžiantis savo kuriamą, švelniai tariant, truputį pabostantį apgailėtiną nelaimėlį. Bet užtat – puiki režisieriaus ironija! – vilkintis marškinėliais, parodančiais jo ambicijas būti „rockstar looking for groupies“. Tik bėda, kad ši „rockstar“ ne visai įtikinama didesnės sceninės bei gyvenimiškos patirties reikalaujančiose spektaklio vietose – vienatvės, išsiskyrimo su mylimąja Ele (Agnė Kiškytė) ar ją paviliojusiu bičiuliu Auksiu (Daumantas Ciunis). O atsigauna ir visą savo žavesį atskleidžia – beje, kaip ir kiti Areimos bendrakeleiviai – tose scenose, kur prireikia humoro, ironijos, šėlimo.
Galima dar pridurti, kad debiutuojančio režisieriaus darbuose visos blogybės matyti gerokai ryškiau nei kurio nors kito, nes jų netemdo pavardės šlovės ar praeities nuopelnų šešėliai. Areimos garbei reikia pasakyti, kad jo „Kelionės...“ neužtemdo jo mokytojo Rimo Tumino teatro šešėlis. Areima debiutuoja ne pažodžiui sekdamas Tuminą, o – ir tai svarbu – kaip savitą teatro supratimą išsakyti bandantis jaunas kūrėjas.