„Skaudžiausia 2“, arba Lietuviška pjesė švediškai
Švedų spektaklis pagal Gabrielės Labanauskaitės pjesę „Skaudžiausia 2“ vadinasi „Kitoje veidrodžio pusėje“. Švedijoje veikiausiai toks pavadinimas skamba suprantamiau ir turbūt ne veltui jis buvo pakeistas: kalbėdami apie Lietuvą, jie rodo kitokią, nei vyrauja jų šalyje, pasaulio ir jo suvokimo pusę. Tačiau žiūrint spektaklį Lietuvoje, taip ir skamba mintyse tie „skaudžiausia“. Pirma - kad į mūsų šalį atvažiavę užsieniečiai (beje, gavę savo, o ne mūsų šalies finansavimą) rodo į mūsų nebrandumą bei atsilikimą pirštu, ir ne tik dėl siauro, kitų akimis, atgyvenusio požiūrio į seksualines mažumas.
Antra - pjesė parašyta prieš šešerius metus, o atrodo, kad tik dabar, tarsi būtų atsakas į ginčus dėl homoseksualų teisių Lietuvoje ir Seimo svarstomų šias teises pažeidžiančių įstatymų. Pasak spektaklio dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės, „paradoksalu, kad ir po tiek metų Lietuvai aktualios tos pačios problemos ir stereotipai - daugeliui apklaustųjų geriau kaimynas tegul būna vagis, nei gėjus“. Ir išties, šiuo požiūriu, Lietuva kaip buvo, taip ir liko viena iš labiausiai sustabarėjusių valstybių.
Kalbėti apie šiuo metu aktualias, nebūtinai amžinas problemas yra vienas pagrindinių teatro „Dramalabbet“ tikslų. Tai naujosios švedų dramos scena ir laboratorija. Nuo 2009 m. šis teatras bendradarbiauja su nauju tarptautiniu teatrų tinklu „Dramos laboratorijų tinklas“ („Dramatic Laboratory Network“), o spektaklis „Kitoje veidrodžio pusėje“, pastatytas režisierės Annos Linos Hertzberg, yra pirmas kartu su šiuo tinklu kurtas projektas.
Spektaklis pradžiugino savo estetika, kurios dažniausiai pritrūksta teatre, kai kalbama apie seksualines mažumas. Beje, pirmą kartą kalbama taip atvirai. Ir čia mes neišvystame vyrų su suknelėmis, tipizuotų judesių, utriruotos aktorių vaidybos, neišgirstame iki koktumo sušvelnintų balselių, visų tų šabloniškų priemonių, kurių dažnai imasi teatras, kalbėdamas apie gėjų ir lesbiečių gyvenimus.
Scenografija (Marcus Olson) aprėpia viską vienu metu: knygyną, kuriame dirba Benas (Jesper Feldt), ligoninę, į kurią patenka Agnė (Louise Löwenberg), bei gėjų barą, kuris priklauso buvusiai boksininkei Laurai (Eva Johansson). Toks sprendimas gana įprastas šiuolaikinės dramaturgijos pastatymams.
Nepasimesti veiksmo vietose žiūrovams padeda apšvietimas (Chrisander Brun): apšviečiama tai, kas tuo metu svarbiausia; šviesa sklinda ne iš viršaus, įvairiose scenos vietose stovi skirtingų dydžių bei formų šviestuvai, kartu kuriantys ir gana jaukią atmosferą, kurią sustiprina scenografijoje dominuojantys šilti atspalviai.
Istorija prasideda gana lyriška scena. Agnė varto knygas knygyne, o Benas jai paduoda vis kitą - taip juodu susipažįsta. Knygos veiks visą spektaklį, jų čia visur pilna. Per jas Agnė patenka į gėjų pasaulį, į kurį ją atveda Benas, o kai prisiskaito knygų apie lesbietes, jai pradeda patikti merginos. Knygos - tai veikėjų trokštama laisvė, jose jie gyvena normaliai, jose vaizduojamos laisvesnių papročių šalys, jų veikėjams jau nebereikia gyventi dvigubo gyvenimo. Scena, kurioje Benas guli tarp išmėtytų knygų, perteikia veikėjo mintyse žlungantį vilčių, svajonių, įsivaizduojamos geresnės ateities pasaulį. Tai, kad kitose šalyse geriau, simbolizuoja ir scenos kampe pūpsantis gaublys.
Kalbant apie simbolius, mūsų šalis tampa vienu iš jų. Scena, kurioje aktoriai, laikydami plakatus, kartoja frazę „Imkit, vaikai, pagaliuką ir užmuškit tą gėjuką“, lydima Lietuvos himno melodijos. Šiame spektaklyje Lietuva - atsilikimo, netolerantiškumo simbolis. Spektaklyje tuo ir „žaidžiama“: aktualumu, atvirumu ir iš to išplaukiančiu šokiravimu. Tačiau, kaip kažkada sakė aktorius Saulius Mykolaitis, - poveikis nesusijęs su šokiravimu, tai trumpalaikis dalykas.“ Tad kažin ar spektaklis „Kitoje veidrodžio pusėje“ bent jau mūsų žiūrovų mintyse apsigyvens ilgai: jis yra labiau tam tikra žinutė, kurią norima perduoti visuomenei, o ne teatrinis įvykis.
Vis dėlto nors spektaklis pastatytas profesionaliai ir trunka tik vieną valandą, spėja išvarginti: veiksmui dar neįpusėjus paaiškėja, ką norima pasakyti, tad žiūrovams nebelabai yra ką veikti. Tai greičiau dramaturgijos problema, net pati autorė pjesę vadina savo „pirmuoju dramaturginiu blynu“. Nors tekstas, režisierei su dramaturge bendradarbiaujant, buvo smarkiai keistas, nepavyko išvengti monotoniškumo, išsisakymų tiesmukumo bei vienpusiškumo. Antra vertus, tema nėra tokia siaura, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nors kalbama tik apie seksualines mažumas, svarbesnis tampa tolerancijos, žmogiškumo, vienas kito supratimo klausimas plačiąja prasme. Tiesa, jis išsisemia per pirmą spektaklio pusvalandį. Net jei iš tikrųjų mes per menkai suprantame žodį „tolerancija“, kažin ar visi esame tokie nepakantūs seksualinėms mažumoms, kokie atrodome švedų spektaklyje.