Šokėjai scenoje piešė ir ritualinius raštus

2010-01-04 Lietuvos rytas /Mūzų malūnas, 2010 01 04
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Rūta Šalnaitė 

Paskutinį 2009-ųjų vakarą sostinės „Menų spaustuvės“ Juodoji salė buvo pilnutėlė. Joje publika stebėjo žinomos lietuvių choreografės Loretos Juodkaitės šokio spektaklio „Malda smėlyje“ premjerą.

Tai buvo puikus spektaklis seniesiems metams palydėti. Jis tiko visiems - romantikams, realistams, filosofams. Jis buvo kupinas rimties, susikaupimo, o tuo pat metu - ugnies ir tarp dantų grikšinčio smėlio. „Maldą smėlyje“ galime pavadinti ir originaliu spektakliu, ir ankstesnio darbo tęsiniu.

Eskizą jau buvo rodžiusi

Miniatiūras pagal turkų ir kurdų tradicinę muziką, savotišką šio spektaklio eskizą L.Juodkaitė pristatė dar 2008 metais „Naujajame Baltijos šokyje“. Tačiau dabar šių miniatiūrų nebuvo lengva atpažinti, nes choreografė jas tiesiog ištirpdė vientisame spektaklyje.

Pažįstantiems Turkiją tik iš kurortų gal nebuvo lengva pamatyti ir kito šios šalies veido - rūstaus, nupiešto laiko ir istorijos. Taip pat matėme musulmoniškos šalies papročių ir religijos atgarsius - vyrai ir moterys nešoko poromis, kiekviena grupelė kūrė savą pasaulį. Stipriais šuoliais, kapotais judesiais vyrai kalbėjo apie jėgą ir kovą. Gerokai santūresni, taupūs moterų judesiai - apie buitį ir išlikimą.

Spektaklyje - daug simbolių

Beveik visi L.Juodkaitės spektakliai susiję su ritualais, juose daug simbolių. Pats šokis jai - bendravimo su aplinka, padėkos už kūrybiškumą ritualas.

„Maldoje smėlyje“ - daug ritualinių judesių. Tai ir ėjimas ratu spektaklio pradžioje, tarsi bandant įeiti į šokiu išsiliejantį transą. Rituališkai pati L.Juodkaitė, suklupusi ant kelių, suko dubenėlįpialą, tarsi bandydama įsukti tiek spektaklio, tiek gyvenimo veiksmą.Ritualiniai šokėjų piešiniai basomis pėdomis ant smėliu nubertos scenos - tarsi pėdsakai kasdienybėje. Ir ritualinis apsiplovimas pabaigus šokį - tarsi įtampos, jaudulio, susikaupimo naštos nusimetimas ir atsidavimas žiūrovų teismui.

Tačiau spektaklio pabaigoje tų ritualų pasirodė kiek per daug. Jie dirbtinai ištempė veiksmą, ėmė kartotis ir ne visur natūraliai įsiliejo į veiksmą.

Scenoje - ir moterų ginčas

„Maldoje smėlyje“ šoko penki šokėjai - L.Juodkaitė, Andrius Žužžalkinas, Tautvilas Gurevičius, Mantas Stabačinskas ir belgė Marjorie Kellen. A.Žužžalkinas jau yra dalyvavęs ir kituose L.Juodkaitės šokio spektakliuose - „Riba“ ir „Trimatrix. Trys judėjimai“. Kiti trys šokėjai su šia choreografe dirbo pirmą kartą, tad ne visiems pavyko iki galo perimti L.Juodkaitės stilių.

Moterys šokėjos buvo labiausiai įsimintinos, sukūrė spalvingus personažus. Rūstų, mąslų - L.Juodkaitė. Kiek komišką, labiau buitišką - M.Kellen. Vienas įdomiausių spektaklio epizodų - moterų ginčo scena.

Skambėjo egzotiška muzika

Šokėjai vyrai labiau priminė apibendrintus įvaizdžius. Visų trijų judesių technika buvo labai skirtinga. Dėl to kartais sinchroniškas visos grupės judėjimas subyrėdavo. Nepaisant to, grupiniai šokio epizodai žavėjo vidine jėga.

Spektaklyje skambėjo lietuvio ausiai egzotiška grupės „Kardes Terkeler“ muzika, pagrįsta azijinės Turkijos dalies Anatolijos folkloru. Ši muzika pasitiko žiūrovus turkiškais audiniais dekoruotose „Menų spaustuvės“ prieigose ir visą spektaklį diktavo ne tik jo ritmą, bet ir nuotaiką.

Stebino ir choreografės L.Juodkaitės jautrumas šiai muzikai, sugebėjimas vienu metu ją panaudoti ir kaip ritualų foną, ir kaip judesių įkvėpimo šaltinį.

LRYTAS.LT

 

recenzijos
  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.

  • Kita stotelė – pasipriešinimo melancholija

    Aktoriai taip ir neišėjo nusilenkti. Laikosi Juozo Miltinio tradicijų? O gal tiesiog nebėra kam lenktis? Miestas, kuriame prasidėjo ši istorija, jau miręs. Ten traukiniai nebestoja.

  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.

  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.