Jaunų talentų teatras gina kūrybą

Rūta Oginskaitė 2010-01-27 Lietuvos rytas /Mūzų malūnas, 2010 01 25
Spektaklio „Bestija žydrom akim“ scenovaizdis

aA

Valstybinis jaunimo teatras savaitgalį parodė premjerą - spektaklį „Bestija žydrom akim“ pagal naują lietuvišką pjesę. Jo tema tapo teatro kūryba ir jos aplinka. Aktoriaus, Kritiko ir Mūzos santykiai.

Tokiai pjesei jauna autorė Aneta Anra ryžosi, kai pamatė aktorių po ką tik suvaidinto spektaklio. Jis tvarkėsi daiktus, kuriais naudojosi vaidindamas. Aplink ardydami dekoraciją šūkavo scenos darbininkai. Aktoriaus, nuo kurio publika ištisą vakarą neatitraukė akių, tada nematė niekas. Kaip jis jaučiasi po spektaklio?

Katinas pavirto bestija

A.Anra tąkart stebėjo Andrių Bialobžeskį po „Katino Temzėje“ vaidinimo, kuriam pjesę parašė ji pati, o režisavo scenografas Gintaras Makarevičius. Tai buvo pirmas nepaprastai sėkmingas jųdviejų darbas.

A.Bialobžeskis - vienintelis gyvai vaidinantis ano spektaklio-filmo aktorius. A.Anra tąkart rašė apie lietuvės Gabrielės vasarą Londone, darbo paieškas ir susitikimus su to miesto tipažais. Sukurtas kaip laisvas ir nepriklausomas projektas, ilgainiui „Katinas Temzėje“ tapo Jaunimo teatro repertuaro dalimi, mėgstama jaunų žiūrovų. Nenuostabu, kad Jaunimo teatras priima ir antrą talentingų menininkų kūrinį „Bestija žydrom akim“.

Kūrėjai - viena kompanija

Puiki situacija naujai dramaturgijai: pjesė rašoma, galima sakyti, tiesiog teatre, joje vaidinsiantis aktorius konsultuoja jauną autorę („Andrius man siųsdavo lagaminus kritikos“, - išsitarė Aneta prieš premjerą), ir režisieriaus nereikia toli ieškoti. Visi čia pat, viena kompanija. Ir tai, ką jie sukurs, - jų gyvenimas. Jų jausmai ir patirtis.

Kai įeini į salę žiūrėti „Bestijos žydrom akim“, atrodo, jie jau lūkuriuoja scenoje, jau nerimsta. Bet tai tik aktorių išdidinti vaizdai plazda ant uždangos-ekrano. Net nėra ryškios spektaklio pradžios, nes nuo scenos pasigirdę garsai - lyg to vaizdo tęsinys. Lyg vis labiau į savo gniaužtus imantis sapnas. Filmuotu vaizdu ir deklamacija per mikrofoną prasideda teatras teatre - spektaklio vaidinimas spektaklyje.

Kritikos žodžiai kritikui

O toliau kritiką, rašantį apie „Bestiją žydrom akim“, turėtų ištikti stabas. Nes rizikuoji tapti „Bestijos...“ personažu Kritiku (aktorius Aleksas Kazanavičius). Vienišu ir liūdnu. Juk viena „Bestijos...“ linijų - pagiežingi Aktoriaus (A.Bialobžeskis), Mūzos (Aušra Pukelytė) ir Draugo (Sergejus Ivanovas) žodžiai Kritikui. Nesupratusiam, nepajutusiam, kerštaujančiam. Asilui.

A.Kazanavičiaus personažo gaila, o A.Pukelytė, sukūrusi „Bestijoje...“ nemažai Mūzos pavidalų, pasirodo ir kaip kritikų matrona - veidas tampomas tiko, kalba stabdoma tingulio. Ak, štai kokios personos rašo „kaip susitarėm“ ir pagal „mūsų nuostatą“. Rašau „braaavo“ ir stabas neištinka. Jokia matrona neskambina. Jų nuostatų nežinau.

Kur pažvelgsi - metaforos

Grįžkime į spektaklį spektaklyje. Kol Aktorius kuria, jis vilki bitininko drabužiais. Metafora.

Tarp „Bestijos...“ dekoracijų elementų - du sudžiūvę medžiai (vienas - Aktoriaus pusėje, antras - Kritiko), išdidintas ratas, kokiu bėga įkalintos voverės, kabantis apskritas veidrodis. Metaforos. Kai Aktorius nutraukia spektaklį, nusimeta bitininko aprangą, prisidega cigaretę ir įlipa į erdvų dubenį avanscenoje. Panyra jame. Matyti tiktai kylantis dūmelis. Metaforos. Į tą dubenį pas Aktorių įsiverš ir sentencijomis postringaujantis Draugas, autorės vadinamas Velniu. Kai abu iš ten išlips, Draugas paslaugiai tars Kritikui: prašom, galite praustis.

Akivaizdu, kad režisierius G.Makarevičius, sukūręs savo spektakliui scenografiją, nepraleido nė vienos galimybės keliagubai įprasminti kiekvieną scenoje atsidūrusį daiktą. Nuo teatro, aktoriaus jis kyla aukščiau, kad apimtų platesnes sąvokas - meną, kūrybą. Bet, režisieriau, ar nėra per žiauri metafora - apsinuoginantys personažai nešildomoje salėje, kur žiūrovai šąla su striukėmis ir kailiniais?

Aktorius Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Bestija žydrom akim“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Aktorius Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Bestija žydrom akim“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Kūryba skatino ar slopino?

„Bestijoje žydrom akim“ susipina įvairūs žanrai ir stiliai. Čia pat abstraktu ir daug prasmių. Čia pat - konkretu ir komiška. Melodrama (pasirodo, Aktorius kadaise nuviliojęs Kritiko žmoną) įsiterpia greta parodijos (A.Pukelytės suvaidinta kritikų matrona arba Mūza rašytoja). Poetiniai vaizdai - greta kasdieniškų replikų.

Nemanau, kad spektaklio autoriai patys to įvairumo nepastebi ar nežino, ką daro. Jie tai daro sąmoningai. Bet ar visos tos skirtybės susivienija jų kūrinyje? Stiprina jį? Vargu. Kyla net ir toks baisus klausimas: ar menininkai, susirinkę repetuoti „Bestijos...“, skatino vienas kito kūrybiškumą? Gal slopino vienas kitą savomis idėjomis, kai norai buvo patys kilniausi?

Veikia artisto magija

Kai A.Bialobžeskis ima vaidinti ne Aktoriaus personažą, o patį Aktorių gyvenime, „Bestija...“ staiga tampa visiškai kitu ir kitokiu spektakliu. Nieko sapniško, abstraktaus ir mįslingo. Konkretus tekstas ir konkrečios emocijos. Įaudrintas Aktorius gina savo kūrybą. Jis niekina jį niekinančius. Atsiriboja nuo neturinčių talento. Tomis akimirkomis A.Bialobžeskio dėka pajunti, kad iš tiesų atsiduri anoje scenos pusėje. Anapus uždangos, tarp kulisų.

Vienoje finalinių scenų Aktorius sėdi pas Mūzą, ši buria, o jis tik tyli, apimtas savų minčių. Kokia menka ir nereikalinga atrodo visa teatro mašinerija, kai veikia artisto magija.

* * *

Dramaturgė nenorėjo būti kritikė

A.Anrai - 29 metai. Ji vienerius metus studijavo žurnalistiką, po to pasirinko menotyrą, tačiau netapo ir dailės kritike.

„Pažįstu daug menininkų, man patinka su jais bendrauti ir gerti arbatėlę. Nenorėčiau, kad per mane jie gertų valerijonus ir nemiegotų naktimis, siųsdami man blogus linkėjimus“, - juokavo pjesės „Bestija žydrom akim“ autorė.

Leidykla „Versus aureus“ yra išleidusi A.Anros romaną „Katinas Temzėje“. Kartu su G.Makarevičiumi A.Anra yra sukūrusi dokumentinius videofilmus „Vaskiči“ ir „Kalba iš praeities“.

LRYTAS.LT

 

recenzijos
  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.

  • Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

    Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.

  • Kaifo paieškos tuštumoje

    Jono Kuprevičiaus režisuota pjesės „Shopping and Fucking“ versija ne tik puikiai perteikia Marko Ravenhillo mintis, bet ir savais atributais pritaiko ją prie šiandienos.