Yana Ross, šiuo metu viena aktyviausiai Nacionaliniame dramos teatre dirbančių režisierių, pristatė naują premjerą - „10 dialogų apie meilę“ pagal Arthuro Schnitzlerio pjesę „Ratelis“. Po nesekmės su publikai neaiškiu Henriko Ibseno filosofiniu „Meistru Solnesu“, beje, jau spėjusiu sutrumpėti ir persikelti iš didžiosios į mažąją salę, režisierė užsitikrina NDT žiūrovo, užauginto „Meilės pagal grafiką“ ir „Grobio“ stilistikos, susidomėjimą pasirinkdama statyti „skandalingąją Arthuro Schnitzlerio pjesę“. Šį spektaklį galima vadinti Adolfo Večerskio kūrybinio palikimo tęsiniu.
Intriguojantis spektaklio siužetas: 5 moterys ir 5 vyrai, 10 susitikimų ir 10 dialogų, vienijamų tos pačios pikantiškos sekso temos. Poros, kurių visuomeninio statuso amplitudė - nuo prostitutės iki turtuolio, - susitinka, sugula ir išduoda. Geismas akimirkai juos suvienija, tačiau taip pat greitai ir išskiria. Imantis statyti tokios slidžios tematikos spektaklį rizikuojama nesuvaldyti jos ir nukrypti į vulgarumą, ko režisierei išvengti kaip tik ir nepavyko. Prieš premjerą Yana Ross minėjo, kad ji ir aktoriai drąsiai elgėsi adaptuodami XIX a. pjesės kalbą į šiuolaikinį žargoną, taip siekdami priartinti Arthuro Schnitzlerį prie šiandieninio žiūrovo, tačiau taip iš rankų išslydo pagrindinės pjesės autoriaus idėjos - visų luomų atstovų susilyginimas per geismą, pamatinius instinktus. Tad kyla klausimas, ar šiandien tokia pjesė yra apskritai aktuali teatrui? Tai, kas Sigmundo Freudo amžininkams buvo revoliucinga ir novatoriška, šiuolaikinės meno kultūros kontekste rizikuoja pasirodyti banalu ir lėkšta. Tačiau suvulgarinta geismo tematika šiuo metu yra ypač populiari ir „kabinanti“ televizijos kultūroje, kurią ir priminė spektaklis - humoro laidų ir muilo operų hibrido iliustraciją teatro scenoje. Tad ir simboliška, kad „10 dialogų apie meilę“ vaidina kone vien serialų žvaigždės ir aktoriai gyvena ne spektaklio, o televizijos serialo ritmu.
Scenoje pasirodo aiškiai apibrėžti tipizuoti personažai, kuriuos atpažįsti nuo pat pirmųjų scenų - Viešbučio savininkai (Monika Bičiūnaitė ir Rimantas Bagdzevičius), prieš kuriuos visi pasitempia, rafinuota Prostitutė (Dalia Michelevičiūtė), kurią žvilgsniais ryja visi vyrai, Turtingas vyras (Evaldas Jaras), po kurio kojomis krenta - tiesiogine šio žodžio prasme - visos moterys. Kostiumai (už kurių skoningumą galima pagirti dizainerę Jolantą Rimkutę) puikiai atspindi kiekvieną veikėją ir jo profesijos uždėtą kaukę: kailiniuota Prostitutė, aikštinga baltu lyg gulbės kostiumėliu Rimantės Valiukaitės Aktorė-primadona ir kt. Aktoriai lengvai prisitaiko prie tipizuotų personažų, tačiau jų neindividualizuoja, ir taip iliustratyviai sukuriami statiški ir lengvai nuspėjami veikėjai, kurių kaukės susilieja su tikruoju personažo veidu ir nekinta per visą spektaklį. Tuo labiau, kad aktorių fiziškumas itin dera su jiems paskirtais vaidmenimis.
Spektaklio forma, kurią diktuoja ir pati dramaturgija, primena etiudų kratinį ta pačia tema, kurios prikišamas rodymas po poros scenų pradeda nusibosti bei įkyrėti ir tik primityvokos aktorių impovizacijos išveža spektaklį, kuriame nėra tvirtos kintančios siužetinės linijos.
 |
| Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Marijus Jacovskis sukūrė ir kitiems Yanos Ross spektakliams būdingą šaltą ir konstruktyvią scenografiją - metalinis liftas ir ilgas barą imituojantis stalas su besisukančiomis kėdėmis. Spektaklio ritmą diktuoja, dialogus jungia ir viešbučio baro atmosferą iliustruoja gyva fortepijono muzika (kūrė ir parinko Faustas Latėnas). Tačiau iš pradžių veikusi kaip garsinis fonas ir scenų jungtis ilgainiui muzika pradeda užimti vis svarbesnę vietą, ir spektaklis virsta lėkštu humoristiniu koncertu. Antroje dalyje priartėjama prie kabareto koncerto specifikos - Prostitutė trumpam tampa baro dainininke ir visai natūraliai sukelia publikos ovacijas po jau kabaretinės klasikos - dainos ant fortepijono, o vėliau į žiūrovų salę išlekia ir spalvotų diskotekos šviesų sekama popmuzikos atlikėja virtusi Kambarinė (Toma Vaškevičiūtė).
Spektaklyje didžiausias dėmesys sutelktas į pramoginę ir vizualią spektaklio puses, tačiau nelabai aišku, ką nori pasakyti pati režisierė. Yana Ross, rodos, bandė perteikti prasmę pirmoje dalyje po kelių „meilės dialogų“ visų aktorių atliekama Gary Jules daina „Mad World“, tačiau vėliau, spektakliui transformuojantis į teatralizuotą koncertą, jos reikšmė ištirpo. Prieš premjerą kalbėjusi apie geismo, išdavystės ir meilės troškimo susidūrimą, režisierė pamiršta, kad pjesę, nors ir ironiškai, pati pervadino į „10 dialogų apie meilę“. Bet tai pasirodė nepateisinta, nes „Ratelis“, kurio motyvas tarsi ir akcentuojamas spektaklyje, būtų likęs artimesnis. Viso spektaklio metu buvo varijuojama, jei ne kartojama, ta pati situacija ir tie patys dialogai - tiesiog analogiškų situacijų kratinys, kai viena poros pusė neįtikinamai įsivaizduoja, kad myli, o kita tuo pasinaudoja, kad numalšintų geismą. Gilesnę prasmę praradęs spektaklis laviruoja tarp pigios instinktų vedamų žmonių parodijos ir humoristinio koncerto.
Iš Arthuro Schnitzlerio idėjos pavaizduoti ratu per lytinius santykius susilyginančius skirtingus visuomenės sluoksnius, kurios ryškiausias pavyzdys - paskutinis Turtingo vyro ir Prostitutės „dialogas“, liko tiesiog 10 etiudinio lygio sekso scenelių, bandytų išspręsti žaidybiškai. Režisierė nesistengė išryškinti socialinių ir psichologinių niuansų, apie kuriuos bando kalbėti dramaturgas. Daug pjesės minčių taip ir liko neatskleistos, o kitos suskambėjo lėkštai, paviršutiniškai ir neskoningai. Epochos, kuri šiuo atveju labai svarbi rašytojo minčiai, Yana Ross atskleisti nebandė, o ir įdomesnės režisūrinės interpretacijos nepasiūlė.
Augant tokių bulvarinių komedijėlių skaičiui teatras toliau vis labiau įsitvirtina kaip pramoga, tačiau nyksta kaip menas. Tačiau gal dar yra vilties, kad spektaklis „susitrauks“ ir persikels į pramoginę, ne nacionalinę „Domino“ teatro sceną.
