Kovo 26 d. Bratislavoje įvyko Gintaro Varno režisuotos Charles´io Gounod operos „Faustas“ premjera. Ji greitai buvo parodyta ir Prahoje. Pateikiame abiejų šalių kritikų vertinimus.
Naujasis Faustas Bratislavoje - ko galime tikėtis Prahoje?
Jan Leskovský, http://www.operaplus.cz
2010 m. kovo 27 d.
Naujosios Charles´io Gounod penkiaveiksmės romantinės operos premjeros Bratislavoje buvo nekantriai laukiama. Nuo 1989 m., kai publikai buvo pristatytas kultiniu tapęs režisieriaus Jozefo Bednáriko pastatymas, prabėgo jau daugiau nei du dešimtmečiai, tačiau operos mėgėjai vis dar negali patikėti, jog šis spektaklis - tai praeitas etapas. Savotišku Slovakijos nacionalinio teatro (SND) jubiliejinio - devyniasdešimtojo - sezono vinimi tapo vakar matytas naujasis spektaklis. Kyla klausimas: ar pavyko šiai SND premjerai bent kiek priartėti prie žymiojo Aksominės revoliucijos metų pastatymo? Pamėginkime pasvarstyti.
Jei manytume, kad orkestras su dirigentu priešaky turėtų būti atrama solistams, o ne savotišku jų varžovu, galime sakyti, jog būtent tokią pusiausvyrą pasiekė dirigentas Rastislavas Štúras. Jo vadovaujamas orkestras ne groja, o pasakoja: nuo pradžių iki pat pabaigos. Neįtikėtinas dalykas per vieną vakarą pajusti tiek muzikinių spalvų ir atspalvių. Ne mažesnių pagyros žodžių nusipelnė ir Blankos Juhaňákovos vadovaujamas choras. Muzika priminė tekančią upę: kartkartėmis nusidažančią pasakiškais, tiesiog dangiškais atspalviais, o retsykiais - sodriomis požemio karalystėje siaučiančių tamsiųjų jėgų spalvomis.
Gintaro Varno režisūrinis žvilgsnis į šį veikalą - specifinis. Anot paties režisieriaus, operos siužeto kaip nors šiuolaikinti visiškai nebūtina, nes meno paskirtis nėra atspindėti esamąjį laiką. Svarbiausiu režisieriaus įkvėpimo šaltiniu tapo pati muzika. Čia galime prisiminti ir Maria Callas, tvirtinusią, jog norint, kad žmogus žinotų, ką veikti scenoje, pakanka įsiklausyti į muziką, nes visa tai jau apgalvojo pats kūrinio kompozitorius.
Visų pirma šis Bratislavos operos pastatymas - apie Faustą ir Mefistofelį. Pirmojoje scenoje regime pasenusį daktarą Faustą, kuriam apsireiškia toks pat nusenęs Mefistofelis. Abu panašiai aprengti, abu apaugę pilkšvais plaukais, abiejų veidus dengia tanki barzda ir ūsai, Mefistofelis tarsi imituoja Fausto manieras, elgseną ir gestus. Žiūrovas netrunka suvokti, jog ši scena - tai vidinių prieštaravimų draskomo Fausto monologas, blogio ir gėrio konfliktas, mėginimas įveikti sielos gundymus, apimančius vos pažvelgus į Margaritos nuotrauką. Su režisūrine spektaklio koncepcija šis įvaizdis nesikerta, o veikiau tampa tam tikra alternatyva. Vos sudarę garsiąją sutartį, abu protagonistai kaip mat atjaunėja, tarsi nusimeta senuosius veidus ir tampa gerokai gyvesni, išvaizdesni. Varno interpretacijoje vienišąjį Fausto personažą labiau domina meilė, džiaugsmas ir jaunystė, o ne pats mokslas. Kaip kontrastas čia atsiranda Margarita, tampanti tiesioginiu Mefistofelio oponentu ir netgi primenanti savotišką šventosios mergelės archetipą. Ji, cituojant režisierių, ir kalta, ir - be kaltės, nes išsigelbėjimo ieško per nuodėmę ir kančią. Svarbus momentas - Valentino mirtis. Šioje scenoje režisierius efektingai piešia realybę, kurioje ir patetiškai mylintis brolis (kaip tenka matyti daugelyje kitų šios operos pastatymų) jokiu būdu nėra vienareikšmis personažas: savo mirties akimirką jis seserį prakeikia. Pati tikėjimo tema čia vaizduojama kaip tam tikras simbolis, kartais pateikiamas net satyriškai. Pirmiausia satyrines nuotaikas aptinkame scenoje, kurioje Margaritą teisia pats Mefistofelis, o jam padedantys patarnautojai simboliškai basliais dursto audeklą, kuriame ji įsipainiojusi. Galiausiai spektakliui einant į pabaigą, savo poziciją keičia ir Mefistofelis. Nors Margarita - tiesioginė jo sceninė oponentė, Mefistofelis kartu su Faustu padaro viską, kad ją apsaugotų, o vėliau, vėl virtęs kretančiu senoliu, jis su lazdele klibinkščiuoja prieš Margaritos karstą.
Scenografė Jūratė Paulėkaitė iš pastolių suformavo trikampį, kurio viduryje pakabino vaizdo projekcijos ekraną. Įžanginė spektaklio scena vyksta fotografo ateljė: patį fotografo personažą regime viso spektaklio metu, tačiau tiesiogiai į sceninį vyksmą jis nesikiša. Savitą vaidmenį atlieka ir gėlių simbolika, raiškiausias prasmes kurianti mylimųjų dueto scenoje. Choras ir solistai aprengti Juozo Statkevičiaus sukurtais kostiumais, savotiškai atkuriančiais praėjusio amžiaus šeštojo ar septintojo dešimtmečio madas. Vėl pas fotografą vykstančioje į karą išvykstančių vyrų scenoje regime šokėjus ir Margaritą, įvilktus į aptemptus, varžančius karinių spalvų švarkelius atraitotomis rankovėmis, kurie, nors kiek ir iškrinta iš bendro konteksto, tačiau tiksliai nužymi aukščiausią psichologinį ir emocinį siužeto tašką.
Choreografė Elita Bukovska daugiausiai dėmesio skyrė anapusinį pasaulį atstovaujančiai šokėjų grupei. Įprastinę baleto techniką čia keičia lėlių teatro estetika, o baltos žmogaus griaučius primenančios marionetės ne tik pašėlusiai šoka disko šokius, tačiau prireikus gali „atlikti“ ir lytinį aktą. Verta pažymėti, jog būtent ši šmaikšti scena susilaukė aistringiausios publikos reakcijos. Nors daugelis žiūrovų smagiai juokėsi, buvo ir tokių, kuriems tokie teatriniai žaidimai pasirodė pernelyg provokatyvūs. Pavyko išgirsti net ir pusbalsiu ūkiamą „būūū!“.
Ľudovítas Ludha su Fausto vaidmeniu susidorojo iš tiesų labai gerai ir tiksliai: įžanginėje scenoje net nepabijojo kiek spustelėti balso stygas ir su švelniu sceninio natūralizmo prieskoniu „išrėkti“ liūdesį dėl savo likimo, o dueto su Margarita scenoje - suteikė savo balsui visai priešingą atspalvį, įtikinantį meilės žodžių tikrumu ir nuoširdumu. Prancūzų kalba parašytą tekstą Ludha įveikė pakankamai garbingai, ko, deja, negalima pasakyti apie Mefistofelio vaidmens atlikėją Jozefą Benci, visa savo vidine energija atsidavusį sceniniam komizmui - net ir scenoje su giltine. Turbūt retam žiūrovui pavyko suvaldyti juoką. Benci savo sodriu bosu pavyko tiksliai išreikšti tipišką grėsmingai šėtoniško personažo pusę. Apibendrinant, galima pastebėti, jog Ľudovíto Ludhos ir Jozefo Benci aktorinės ypatybės ir vokalinis savitumas suformavo darnų ir įtaigų sceninį duetą.
Pavolą Remenárą (Valentinas) galima tik pagirti: puikus aktorinis ir vokalinis darbas. Gyvumas ir natūralumas - didžiulis šio menininko privalumas. Katarínos Štúrovos Margarita - jautraus balso tikinti mergaitė, per prievartą ištekėjusi ir netrukus pamesta mylimojo bei pasmerkta aplinkinių. Puikūs vokaliniai šios atlikėjos gebėjimai leido jai pasiekti vaidmeniui būtino angeliškumo, išdainuoti visą nelaimingos ir pažemintos moters kančią. Vis dėlto režisierius savo koncepcijoje nepaliko pakankamai erdvės atsiskleisti aktoriniams Štúrovos talentams. Simpatiški pasirodė epizodiniai Monikos Fabianovos ir Jitkos Saparos-Fischerovos sukurti personažai, tik patvirtinę, jog mažų vaidmenų nebūna...
Galima drąsiai teigti, jog šis spektaklis būtinai suras žiūrovą tarp tradicinės operos meno gerbėjų, tačiau neliks nuskriausti ir tie, kuriems arčiau širdies kiek kitokio pobūdžio teatras.
 |
| Martin Malachovský (Mefistofelis); Nuotrauka: Ctibor Bachratý, www.snd.sk |
Vienu numeriu per didelė, bet prašmatni koncepcija
Michaela Mojžišová, dienraštis SME
2010 m. kovo 30 d.
1989 m. rugsėjį Bratislavoje įvykusi Jozefo Bednáriko režisuoto Gounod „Fausto“ premjera sukėlė tikrą revoliuciją ir visiems laikams paženklino mūsų operos meną. Nelengva po tiekos metų vėl įžengti į šį kontekstą - bent jau retas slovakų režisierius išdrįstų tai padaryti. Tokios dramaturgijos pasirinkimą teatras argumentavo pasikviesdamas lietuvių režisierių Gintarą Varną, Slovakijos teatro mėgėjams jau pažįstamą iš Augusto Strindbergo „Sapno“ pastatymo Nitroje.
Bednáriko „Faustas“ į mūsų operą atnešė silpnųjų išnaudojimo ir piktnaudžiavimo turimomis galiomis tematiką. O naujojo SND pastatymo Mefistofelis nebėra manipuliatorius, bet veikiau Fausto antrininkas, antroji jo sielos pusė, jo atspindys veidrodyje ir niekad neapleidžiamas šešėlis. Naujajame Varno „Fauste“ prieš mus atsiveria pačiame žmoguje vykstanti gėrio ir blogio dvikova. Visus penkis operos veiksmus apjungia pagrindinė scenografijos detalė - vientisi bažnyčios altoriaus kontūrai. Sceninis vaizdas neleidžia visiškai pamiršti dvasinių šios Gounod operos užmojų, nors konkretesnių religinių simbolių kūrėjai tikslingai vengė.
Nors Varno režisūriniame sumanyme XVI a. istorija perkeliama į Antrojo pasaulinio karo laikus, jo „Fausto“ jokiu būdu negalima vadinti vokiško tipo „šventvagišku“ režisieriaus teatru. Nors keletas scenų ir nukrypsta nuo vietinės pastatyminės tradicijos, vis dėlto pačia savo esybe naujasis lietuvių režisieriaus darbas - tikras klasikinis spektaklis: dėmesingas muzikinei partitūrai, be galo tikslus ir iš atlikėjų reikalaujantis ypatingo sceninės tiesos jausmo. Vis dėlto, nepaisant visų spektaklio atlikėjų pastangų, pasirodė, jog Bratislavos operai tokia režisūrinė koncepcija - vienu numeriu per didelė.
Meninius įspūdžius iš vokalistų ir orkestrantų darbo prasme silpnesnės spektaklio premjeros nustelbė puikus sekmadieninis pasirodymas. Šio vakaro žvaigžde neabejotinai tapo kviestinis bosas Paata Burchuladze iš Gruzijos: būtent garbingasis svečias į sceną atnešė tikrąją vokalinę meistrystę ir aukščiausios prabos aktorinį atlikimą. Gruzinas interpretuotas Mefistofelis neleido pamiršti, jog ir tikrame gyvenime blogis neretai tūno po patrauklia, charizmatiška kauke. Iš slovakų atlikėjų ryškiausiai švytėjo Eva Hornyáková (Margarita) - itin gražaus tembro, plačios vokalinės amplitudės solistė. Po ne itin sėkmingo premjerinio pasirodymo, antrąjį vakarą gerokai užtikrinčiau, spalvingiau ir sodriau sugrojo ir Rastislavo Štúro vadovaujamas orkestras.
(...) Vis dėlto teatro gyvenimą sudaro ne pavieniai puikiai pavykę pasirodymai, o veikiau atsakingas kasdienis darbas. Naujojo „Fausto“ autorių ir atlikėjų kolektyvui palinkėčiau, kad spektaklyje galiausiai rastų vietą bei patogiau pasijustų ir vietiniai solistai. Belieka kartu su režisieriumi tikėtis, kad jo koncepcija laikui bėgant, o spektakliams vis einant netaps pasireiškiančios rutinos auka. Toks pavojus atrodo įrašytas jau pačiame šio sudėtingo pastatymo gimimo liudijime.
 |
| Jozef Benci (Mefistofelis), Ľudovít Ludha (Faustas); Nuotrauka: Ctibor Bachratý, www.snd.sk |
Mefistofelis - piktoji Fausto dvasia
Pavel Unger, www.pravda.sk
2010 m. kovo 30 d.
Pamiršti ar pamėginti atmintyje atkurti prieš du dešimtmečius Bratislavoje pastatytą „Faustą“? Kad ir kokia buvo Slovakijos nacionalinio teatro vadovybės motyvacija, dar menamo legendinio Bednáriko režisuoto spektaklio ir naujojo pastatymo susidūrimas - reikalas rizikingas. O rizika ne visuomet tampa laimėjimu. Nenuleisti ankstesniojo „Fausto“ iškeltos kartelės ir surasti alternatyvų sceninį Gounod operos sprendimą įmanoma atrodo tik žengiant idealiai tiksliai „sukaltos“ ir rafinuotos inovacijos keliu.
Būtent koncepcinio nuoseklumo ir pritrūko lietuvio Gintaro Varno režisūrai. Režisierius sumanė daugybę įdomių sprendimų, kai kuriuos jų sceniškai pagrindė iki smulkiausių detalių. Vis dėlto, retkarčiais kai kurie režisūriniai kūrėjo žingsniai atrodydavo netikėti ir bejėgiški. Idėja pagrindine spektaklio tema pasirinkti gėrio ir blogio konfliktą - sena kaip pats pasaulis. Jos realizacija, Mefistofelį vaizduojant kaip Fausto šešėlį, tamsiąją jo sielos pusę, galėtų ir įtikinti, jei neglumintų velnio iniciatyvumas, sprendimas padaryti jį visos istorijos varikliu. Masinės scenos nėra stipriausia Varno režisūros pusė (daug abejonių kelia fotografo personažas). Neatrodo, kad ir dirbdamas su solistais režisierius jaustųsi pernelyg tvirtai. Viena linija scenoje judantys protagonistai vyrai atrodė nekoordinuoti ar net juokingi. Fausto vaidmens atlikėjui pritrūko nuoširdumo, sceninio tikrumo; psichologinė Margaritos personažo raida prasidėjo tiesiog „piruetiniu“ mėginimu išvaidinti mergaitiškumą, o pabaigoje pavojingai priartėjo prie dvasinio pasimetimo diagnozės. Gerokai labiau įtikino antroji vakaro dalis (pirmojoje vis išlįsdavo tam tikras polinkis į aktorinį iliustratyvumą ir kičą), ypač pati 4-ojo veiksmo pradžia, itin emocionali scena bažnyčioje ir operos finalas.
Gerokai apkarpytoje Valpurgijos nakties scenoje išradingesnis atrodo giltinių šokis, o ne Fausto sustojimas kurtizanių rojuje. Pagrindinis scenografijos akcentas - scenos viduryje stovinti paviljoninė konstrukcija su nedideliu podiumu ir vaizdo projekcijų ekranu, dominuoja pilkai juodi atspalviai.
Per Antrąją spektaklio premjerą tam tikro išskirtinumo įspūdį sudarė charizmatiškasis svečias iš Gruzijos Paata Burchuladze. Sodrus, plačios spalvinės amplitudės bosas, gebantis apglėbti nesuskaičiuojamą daugybę išraiškos ir dinamikos atspalvių, vien savo buvimu scenoje Mefistofelį padarė pagrindiniu spektaklio herojumi. Pagirtinai laikėsi ir Eva Hornyáková (Margarita) - itin ekspresyvus aksominio tembro sopranas. Žvelgiant iš aktorinės pusės, Fausto vaidmenį atlikusiam Tomášui Juhásui kiek pritrūko jaunatviško aistringumo. Žymesnių vokalinių problemų solistui nekilo, skirtingai nei Danieliui Čapkovičiui, paprasčiausiai nesuvaldžiusiam aukštųjų Valentino arijos registrų. Dirigento Rastislavo Štúro vedamam orkestrui pavyko nubrėžti pakankamai įtikinančius muzikinius kontūrus, nors švaros ir tikslumo kartkartėmis norėdavosi ir daugiau. Gana solidžiai pasirodė ir Blankos Juhaňákovos vadovaujamas choras.
Į vadinamąjį Gala koncertą susirinkusi publika didesnių priekaištų režisieriui neturėjo, o skambiausių ovacijų pelnytai susilaukė Paata Burchuladze.
Vertinimas: 4 žvaigždutės iš 5
Vertė Andrius Jevsejevas
