Rūta Jakutytė
Atrodo, kad daugelį teatrų pamažu užvaldė mažytės premjeros: keletas aktorių, kamerinė scena ir salė, kuri visada atrodo artipilnė, o ir turint miniatiūrinį biudžetą galima išsiversti. Sunku priprasti, kad scenos menai šiais scenografijos galimybių ir modernėjančio teatro laikais ne plečiasi, o traukiasi. Iš pradžių atrodė, kad kovo 20 d., atėjusi į Kauno valstybinio dramos teatro Mažąją salę, pamatysiu vieną tokį „gariūninį“ (spektaklių, kaip ir drabužėlių, - vienodų daug, lyg ant pakabos sukabintų...) perliuką su nuspėjama kulminacija, keliais patosiškais salę sudrebinančiais riksmais, siekant dramatiško efekto, ir minimaliu aktorių įdirbiu. Tačiau „Jelena ir Šturmanas“ buvo kitoks. Jei kas klaustų, ką mačiau, sakyčiau - tai profesionaliai perteikta senatvės kankynė, remiantis rusų dramaturgo Dmitrijaus Lipskerovo to paties pavadinimo pjese. Katutės spektaklio režisieriui Sergejui Paciukui ir aktoriui Viktorui Valašinui, po septynerių metų vėl įžengusiam į Kauno dramos teatro sceną.
Pamatęs scenoje Šturmaną - Viktorą Valašiną ir Jeleną - Nijolę Lepeškaitę, supranti, kaip buvai pasiilgęs profesionalios aktorių vaidybos. Atrodo, pastaruoju metu premjeras lyg bandeles kepantys jaunieji šiek tiek užgožia teatro senbuvius. Meistriškumas, lydimas daugiametės patirties, šioje dramoje svarbiausias. Viena pagrindinių spektaklio temų ir problemų - senatvė - reikalauja iš aktoriaus brandos, įsijautimo, kurį šis duetas plėtojo savaip - Šturmanas - karštakošiams būdingais nuotaikų svyravimais, energingu judėjimu scenoje ir nusivylimu dėl atgyjančių praeities prisiminimų, Jelena - santūria, šalta mimika, saikingais gestais, o kulminacijoje - neviltį pabrėžiančia atvira išpažintimi. Niūrios nuotaikos ir stiprėjanti įtampa nuo pat pirmų akimirkų kuriama, pasitelkiant kompozitoriaus Antano Jasenkos modernią, ambient stilių primenančią muziką.
Scenografija (dailininkė Giedrė Brazytė) padeda atskleisti dviejų senų ir jau vienas kito nekenčiančių žmonių dramą - pirmojoje spektaklio dalyje Šturmanas net nežiūri į savo žmoną, su kuria kalba, ir bendrauja tik su moters jaunystės portretu, pastatytu ant kėdės, tarsi nenorėdamas pripažinti senatvės subjaurotos išvaizdos. Taip dar labiau pabrėžiamas veikėjų atitolimas. O Jelena beveik neišeina į avansceną, tik stovi už dekoracijos prie lango, tvirtai saugodama savo, kaip griežtos ir negailestingos moters, amplua, pabrėždama abiejų sutuoktinių atskirumą. Žydras jos kaspinas atliekamam vaidmeniui suteikia šiek tiek komiškumo.
Suprantama, kad spektaklyje Jelenos ir Šturmano senatvė negalėjo būti pavaizduota tarsi respektabili išminčiaus poza: scenoje pasirodo tik du aktoriai, kurie stengiasi išlaikyti dinamikos ir susidomėjimo siūlą, galintį tuojau pat nutrūkti, O sėdintys susigūžę ir romūs senukai neišlaikytų įtampos ir publikos susidomėjimo - paviršiniai vyksmai paveikesni nei vidinės dramos. Tad Šturmanas šiek tiek primena juokdarį, kai daugelio nelaimių ir meilės žmonai išvargintas seniokas čia šaukia, čia susigraudina dėl menkiausių priežasčių, o konflikto su Jelena metu ir makabriškai šokinėja aplink kėdę ir kartoja: „Nekenčiu!“ Tai net primena ritualinį aborigenų šokį. Tačiau šis gestas sukelia norimą efektą - tai šiurpus, vienišas ir apgailėtinas senatvės pasaulio atspindys. Pažvelgus į aktorių tarpusavio kontaktą ir gestus, kurie yra labiau paveikūs žiūrovo akiai, susidaro įspūdis, kad abu personažai kalba monologais, kiekvienas atskirai.
Spektaklio pabaigoje abu sutuoktiniai apsirengę baltai, basi, bet šis tariamas tyrumas priešinamas išpažintims, kurios atskleidžia nuodėmingus gyvenimus, ir egzistencinėms užuominoms, parodančioms, kad šie žmonės taip ir nerado prasmės, kad visa, kas patirta, senatvėje įgauna fantasmagorines formas, nes jaunystėje išgyventa nežinomybė ir aibės klausimų niekur nedingsta net ir priartėjus mirties šešėliui. Šis epizodas, kaip ir dauguma temų (gyvenimo prasmė, meilė, šiuolaikinė visuomenė, senatvė, ištikimybė, orumas), vos užgriebtų per trumpą valandos trukmės spektaklį, palieka nebaigtumo, neaiškumo įspūdį, fabula išsprūsta, o žiūrovas lieka suglumęs. Tad gal tas kūrėjų maksimalizmas, noras sukurti koncentruotą, bet daug aprėpiančią dramą, viename interviu pastebėtas teatro kritiko Vaido Jauniškio, metams bėgant niekur nedingsta?
