Teatrinį premjerų sezoną Kaune rugsėjo 11-12 d., parodydamas rašytojos Daivos Čepauskaitės pjesę „Šeimynėlė iš Didžiosios girios“ pagal religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus pasakas, pradėjo Kauno valstybinis lėlių teatras. Intriguoja tarptautinė spektaklio kūrėjų sanglauda: autorė D. Čepauskaitė - Lietuva, režisierius Olegas Žiugžda - Baltarusija, dailininkė Lesia Lučko - Ukraina, kompozitorius Bogdanas Szczepanskis - Lenkija. Vaidina aktoriai Audronė Daugėlytė, Laima Strazdauskienė, Jolita Ross, Remigijus Endriukaitis ir Andrius Žiurauskas, profesionaliai valdantys lėles: tėvus Kaukus, vaikus Kaukutį ir Kaukutę, iš šulinio išgraibytą (ne)baisuolį Maumą, būrį bezdukų, žinoma, šiuolaikinę raganą, pasistačiusią kioskelį girioje... Toliau į mišką - daugiau medžių, giliau į pasaką - daugiau personažų. Aktoriai ne kartą persikūnija, o kai lieka savimi, dainuoja veiksmą į darnią visumą jungiančius muzikinius intarpus.
Pasakos siužetas, kaip vaikams reikia, žaismingas, kupinas netikėtumų, nors prasideda monotoniškai: šeima keliasi, prausiasi, pusryčiauja... Tėvas Kaukas, kaip klasikinis nuoboda, slypi už laikraščio, o nerimstantys mažieji linkę ne tik dūkti, bet ir sužinoti, patirti kuo daugiau. Tik tas nesuskaičiuojamai dažnai girdimas „negalima“ kerta per pakinklius, dusina smalsumą ir fantaziją. Tačiau pasipylę klausimai apie pirmąją tėvų pažintį, meilę, gyvenimą šeimoje galop užgožia sklaidomų dienraščio puslapių šlamesį, įveikia draudimų tvirtovę ir tėvas Kaukas trepteli koja: „Šiandien viskas galima!“ Taip, galima net vieniems į Didžiąją girią eiti!
Kai kažko labai nori, gavęs sutrinki. Kaukutė ir Kaukutis dvejoja, nesiryžta, laisvė gundomai vilioja ir paslaptingai baugina. Galop D. Čepauskaitė išveda mažuosius nenuoramas į ilgos dienos nuotykių kelią. Penkiamečiai ir vyrėlesni žiūrovai net nepajunta, kaip autorė ir visi spektaklio kūrėjai prabyla apie draugystę, atsakomybę, meilę, kaip apie svarbius, kasdienio buvimo dalykus kalba ne nykiai grūmodami pirštu, o nuotaikingai lyriškai, santūriai neskubriai. Beje, aktoriai kartais irgi leidžiasi užliūliuojami ne tiek teksto, kiek girios pustonius atspindinčios scenografijos bei jaukios muzikos, o tada didžiaakių lėlių nuostaba, maži atradimų džiaugsmai kažkodėl prislopina vaidintojus, iš kurių lauktume aiškiau pastebimų emocijų. Spektaklio režisūra santūriai elegantiška, O. Žiugžda nepataikauja netikro kibirkščiavimo madai. Tad kalbėdamas apie aktorius užsimenu ne apie skalambijimą dėl triukšmo, norėtųsi didesnio laisvumo, vidinės žaismės. Nemanau, kad tada režisierius išvarytų aktorius iš scenos girios...
Kaukučiai, žinoma, sėkmingai sugrįžta namo, jie supranta, kad „ne“ ir „galima“ nebūtinai kaktas vienas kitam pramušinėjantys priešai, o mes paklauskime teatro vadovo Sigito Klibavičiaus, kodėl suburta tarptautinė kūrėjų grupė. Vadovas paaiškina, kad spektaklis pastatytas naudojant ir Europos Sąjungos lėšas, teatras dalyvauja Europos Komisijos kultūros programos (2007-2013) projekte „Skrajojantis festivalis“, turinčiame du etapus ir trūksiančiame iki 2011-ųjų spalio mėnesio. „Projekte dalyvauja Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Ukrainos ir Lietuvos lėlių teatrai, - pasakoja S. Klibavičius, - visi turime pastatyti po nacionalinį spektaklį bendra tema „Šeima ir vaikai Europoje“, todėl ir pakvietėme kolegas iš projekte dalyvaujančių valstybių. Per dvejus metus nauji spektakliai bus parodyti partnerių šalyse, integruojant juos į organizuojamus festivalius“.
Teatro vadovas sako, kad naujajame sezone Kauno valstybinis lėlių teatras planuoja keturias premjeras, o pavasarį, po dvejų metų pertraukos, įvyks tarptautinis lėlių teatrų festivalis, kuriame dalyvaus ES organizuojamame projekte dalyvaujantys teatrai, svečiai iš Prancūzijos bei kitų Europos šalių. S. Klibavičius paslaptingai užsimena, kad gali keistis net populiarios šventės „Šypsos lėlės ir vaikai“ pavadinimas, nes marškinėliai esą išaugti, būsią į ką pasižiūrėti ir suaugusiesiems.
Ak, tie lėlininkai! Prieš akis rudens darganos ir žiemos pūgos, o jie apie žibutes šneka. Lieka laukti gegužės, dienų, kada lėlininkai tars savo įvairiakalbį žodį.
Toks laukimas, retsykiais su mažaisiais užsukant į teatrą, viltingas.
