Gediminas Jankus
Režisieriau Agniau Jankevičiau, būk pasveikintas premjeros proga. Naujausias, dar „šviežias“ Kauno valstybinio dramos teatro spektaklis - Danielio Daniso „Akmenų pelenai“ - mano manymu, yra retokas mūsų sceniniame gyvenime atvejis, apie kurį būtina dalytis dar gyvais įspūdžiais ir pastebėjimais ne tik dėl to, kad jie gali ilgainiui išblėsti, nusitrinti. Pastatymas - neabejotina visos kūrybinės grupės, o pirmiausia režisieriaus, sėkmė, ir būtent apie tai kalbėsime.
Klajojantys trubadūrai, urviniai režisieriai, banalių „situacijų komedijų“ statytojai, nupezusio buitinio psichologinio metodo nemirovičiai-dančenkos ir gerai įmitę kai kurių teatrų (tiksliau, prekyviečių) vadovai, su ryškiu užrašu ant kaktos „Ko pageidaujate?“, turėtumėte bent suvokti, kad jūsų veikla vienadienė ir jokios išliekamosios vertės, deja, neturi. Nei išliekamosios, nei auklėjamosios, nei pamokomosios. Svarbiausia, neverčiama mąstyti, prisiminti, keistis. Mat teatro misija užmiršta, užginčijama, bandoma keisti banalybių surogatu, taip iš dalies skatinant abejingumą, nejautrą, atskirtį.
Režisierius A. Jankevičius, vėl pasirinkęs šiuolaikinio Kanados dramaturgo D. Daniso pjesę, šįkart „Akmenų pelenus“, pabrėžtinai pademonstravo savo požiūrį į teatro misiją - principingą, atvirą, skaudų požiūrį. Ne volungėlių trelės, ne tikrovės iškraipa (tiksliau, melas), ne dirbtiniai herojų ant koturnų pseudojausmų proveržiai.
A. Jankevičiui visų pirma rūpi asmenybės vidinė kančia, jos santykis su aplinka, su esančiaisiais šalia. Personažų vienatvė, nedrąsūs bandymai pralaužti susvetimėjimo, neapykantos, patyčių ir pažeminimo užtvaras pamažu tampa sielos maištu. Revoliucingas tas A. Jankevičius, nors ir tikina, kad meilė yra sąlyga išgyventi, tačiau tikrosios meilės be maišto ir pasipriešinimo nebūna. Režisieriui būtent tai ir maga atskleisti, taip pat - asmenybės pokyčius, netikėtas jos metamorfozes.
Iš pirmo žvilgsnio D. Daniso „prisiminimų drama“ dėl siužeto vingių paprastumo ir, sakyčiau, tradiciškumo nelabai stebina, ji, regis, nesudaro itin perspektyvių galimybių aktoriams atsiskleisti, o režisieriui visu balsu šaukti apie rūpimus skaudulius. Nei postmoderno stilistikos, nei empirinio, nei senstelėjusio magiškojo ar madingo kabalistiškojo realizmo. Paprasta kasdieniška nūdienio gyvenimo istorija. Apie vienišių, skausmą dėl mylimos žmonos žūties užslėpusį giliai sieloje, su dukra besikuriantį atokioje sodyboje, ieškantį užsimiršimo nesibaigiančiuose darbuose ir surandantį Meilę... Meilė - išganymas, atpirkimas, nauja, įprasminta Būtis. Be abejo, tragiškas finalas - natūrali dvasinės kulminacijos pasekmė. Žodžiu, „Akmenų pelenų“ siužeto posūkiai neįmantrūs, tačiau perteikti su tokia jėga, įtaiga, kad nejučia užmiršti panašias istorijėles. Kiekvieno personažo dramatinė linija išmoningai sudėliota, sudėtingi tarpusavio santykiai atsiskleidžia naudojant netikėtas stilistines figūras, ir, kas bene įdomiausia, veikėjai tarpusavyje beveik nebendrauja. Minimalus ryšys sąlygoja minėtą „prisiminimų“ motyvą - visi personažai kalbasi su savimi (su žiūrovu), prisimena, ginčijasi, išgyvena, užsiima savianalize ir nuolat ieško kankinančio atsako į nesibaigiančius „kodėl“.
Akivaizdu, kad D. Danisas - talentingas žodžio meistras, žinoma, ne tradicinio draminio, o labiau poetinio žodžio, turiu omenyje ne seilėtą sentimentalųjį, o skaudų, apnuogintą, slapčiausias sielos kerteles atveriantį stilių. Pavadinčiau tai atsivėrimų impresijomis.
Tokius personažų atsivėrimus sujungti į vientisą reginį, kiekvieno jų istoriją nukreipti į spektaklio visumą, sugebėti impresyviomis arabeskomis perteikti nūdienos herojų kančią, pasiaukojimą, Meilės pavydą ir atgailą, galų gale įtikinamai parodyti dvasios metamorfozes sugeba tik neeilinių gabumų režisierius. Manau, jau galima kalbėti apie A. Jankevičiaus teatrą. Turiu omenyje jo kūrybinę drąsą, norą ir gebėjimą kalbėti apie bendruomenės ir individo skaudulius, priešpriešą, asmenybės kančią ir vienatvę.
Juk ir „Akmenų pelenuose“ režisierius taip tvirtai surentė visą spektaklį, kad dramatiška istorija, regis, išsakoma vienu atokvėpiu, prikausto žiūrovų dėmesį ir, kas svarbiausia, sujaudina. Visus komponentus (scenovaizdį, muziką, apšvietimą) pasitelkdamas vienam tikslui, A. Jankevičius, aktorių padedamas, preciziškai analizuoja herojų tarpusavio santykius. Vidiniai monologai, retrospektyva, kiekvieno savaip atpasakoti jau įvykę nutikimai ir besikeičiančios būsenos, užplūstantys jausmai, meistriškai kaitaliojami, sudaro įtaigų, sukrečiantį paveikslą.
Scenografė ir kostiumų dailininkė Laura Luišaitytė, jau ne pirmą kartą dirbanti su A. Jankevičiumi, tapo režisieriaus vienminte ir akcentavo svarbiausius jo sumanymo elementus - sąlygišką, kone asketišką aplinką, kurioje dominuoja vienišas medelis ir simboliais virstantys akmenys. Pastarieji personažų gyvenime itin svarbūs. Poetinė metafora tampa tai nepakeliama našta, tai apsivalymo ir dvasinio pasikeitimo ženklu. Kaip tais ženklais ir simboliais naudojasi personažai?
Jau minėjau, kad visi jie susieti vidiniais ryšiais, jausmais, ar slepiamais, ar nelauktai prasiveržiančiais, tad atsivėrimų impresijų stilistika - itin rimtas išbandymas visam kvartetui: Klermonui, Širlei, Paskalei ir Koko. Aktoriai ne tik meistriškai panaudojo simbolius, bet ir sugebėjo išvengti banalios melodeklamacijos, įtaigiai, su vidine jėga atskleidė savo herojų sielų pokyčius, užgimstančius jausmus, aistras.
Viena pagrindinių veikėjų - Širlė (Gabrielė Aničaitė), kuriai tenka didžiulis emocinis ir draminis krūvis. G. Aničaitė visais atžvilgiais nusipelno pagyrų - ir dėl subtiliausių dvasinių pokyčių niuansų atskleidimo, ir dėl sukrečiančio pasirinkimo tarp Meilės Klermonui (Henrikas Savickis) ir pykčio priepuolio metu tėkšto pažado draugams. Apskritai G. Aničaitės ir H. Savickio duetas įsimenantis ir vientisas, pasižymintis natūralumu ir sielų grožiu. Pradžioje Klermonas, pats primenantis apkerpėjusį akmenį, paniręs skaudžioje vienatvėje, bando priešintis užplūdusiai meilei, tačiau visaapimantis jausmas, prikeliantis jį ir taip pat keičiantis dukros Paskalės (Inga Mikutavičiūtė) gyvenimą, akivaizdžiai byloja apie Meilės pergalę.
Mirties pragaištingumas ir asmenybės pasmerktumas, mano manymu, dėl šios Meilės pergalės spektaklyje yra paneigiamas. Meilė nugali mirtį - tai svarbiausia režisieriaus ir kūrybinės grupės idėja. Bene gražiausios, jautriausios, itin poetiškos vietos spektaklyje ir sietinos su I. Mikutavičiūtės, G. Aničaitės ir H. Savickio personažų atsivėrimais ir tarpusavio santykiais.
Meilė simboliškai išaukštinama, bet padėti išvengti tragiškos baigties ji nepajėgi. Tradicinis jausmų trikampis, šiuo atveju meilė be atsako, sukelia neišvengiamą dramatišką atomazgą. Koko (Aleksandras Kleinas) tampa varomąja spektaklio jėga su itin neigiamu užtaisu. Dėl tikslios A. Kleino vaidybos supranti, kad jo herojus - besiblaškantis, vidujai palūžęs, beviltiškai įsimylėjęs Širlę - tik beatodairiško jausmo ir aklo pavydo genamas sukelia katastrofą.
Spektaklio finalas, nepaisant tragiškos atomazgos, teigia viltį.
Apsivalymas per Kančią.
Apsivalymas per Viltį.
Apsivalymas per Meilę.
NEMUNAS
