Ponas. O aš galiu lankytis cirke... jūs leisite?
Tas. Žinoma, juk tu - publika. Bet kontramarkės aš tau neduosiu.
Leonid Andrejev „Tas, kuris gauna antausius“
Prie premjerinio Rusų dramos teatro spektaklio „Tas, kuris gauna antausius“ programėlės buvo pridėta raudona klouno nosis su gumele. Reikėjo perspėti žiūrovus, kad prieš prasidedant veiksmui jie būtinai turi tas nosis užsidėti - būtų konceptualu ir iš karto nuteiktų saugotis antausių. Gal tada premjeros publika būtų greičiau susivokusi, kai spektaklio pabaigoje, po keleto mirčių, režisierius ją provokuoja ploti pagal idiotiškai smagią muzikėlę kartu su visu cirko panoptikumu.
Naujojo Jono Vaitkaus spektaklio patosas nukreiptas dviem kryptimis: tradiciškai prieš moralinę visuomenės degradaciją ir - šįsyk ypač aštriai - prieš paties teatro smukimą, virtimą bulvarine pramoga ar cirku ir, žinoma, prieš tokį teatrą palaikančią publiką. Čia Vaitkus itin sarkastiškas, ir tik visiškas nesusipratėlis gali nepastebėti kartais suvis tiesmukų scenoje vykstančio fantasmagoriško karnavalo ir dabartinio teatro sugretinimų. Dar neprasidėjus spektakliui, galantiškas Igorio Abramovičiaus Kelneris vaišina žiūrovus šampanu, o du skirtingus personažus vaidinantis Vytautas Anužis, kostiumu ir manieromis nedaug besiskiriantis nuo tam tikros publikos dalies, žiūrovų salėje triukšmingai ieško savo vietos. Po keliolikos spektaklio minučių jam suskamba mobilusis telefonas, ir jis, pusbalsiu derindamas kažkokį sandėrį ir dar spėdamas atsikirsti pasipiktinusiems („Auklėkit savo vaikus, o ne mane“), ima brautis link išėjimo. Vėliau videoprojekcijose retkarčiais regime Rusų dramos teatro salės atspindį. Kvatojamės iš banalių trijų klounų, nedviprasmiškai primenančių teatro darbininkus, anekdotų. Tai dar viena Vaitkaus intermedija: pertraukėlės tarp veiksmų metu jie, nešini „Maximos“ ir „Iki“ maišeliais, susėda avanscenoje ir ima čirškinti tikrą kiaušinienę. Sušveičia ją, be jokios abejonės, užgerdami degtine, o užklupti cirko direktoriaus žmonos, mikliai viską susitvarko ir išeidami pasaliutuoja pigiais oro gaivikliais. Ne visai subtilu, bet nepasakysi, kad išlaužta iš piršto: juk Leonidas Andrejevas šią savo alegoriją Pirmojo pasaulinio karo metais rašė kaip protestą ne tik prieš „šlykštų laikmetį“, bet ir prieš meno bei teatro susmulkėjimą, subanalėjimą: „...išaiškėjo, kad ne tik Dailės teatras, o ir visokie teatriukai bei balaganai apsiputoję deklaruoja „grynąjį meniškumą“. Išaiškėjo, kad ir malda, ir žygdarbis, ir narsa, ir grožis - viskas karo teatre, o mūsų teatriukuose tik banalybės klyksmas...“[1]
Tam atskleisti simbolistinio meno sampratą puoselėjęs Andrejevas pasirinko cirko, kaip neišsilavinusių, storžievių ir godžių komediantų sambūrio, metaforą. Taip dramaturgas oponavo netrukus visa jėga prasiveršiantiems modernistiniams sąjūdžiams, cirką traktavusiems kaip teatro atsinaujinimo šaltinį[2]. Iš tiesų cirko vieta Vakarų Europos teatro kultūros kontekste visada, nuo Antikos laikų, buvo dviprasmė: viena vertus, jis buvo laikomas plebso pramoga ir priešpriešinamas rimtiesiems arba oficialiesiems žanrams, kita vertus - siejamas su laisvos, nesuvaržytos kūrybos, kuriai papildomo žavesio suteikia rizikos ir likimiškumo elementas, dvasia. Pastarąjį požiūrį skirtingais laikotarpiais iki pat šių dienų savo kūryboje įkūnija įvairių sričių - dailės, poezijos, teatro, kino - menininkai. Jonas Vaitkus, kaip ir Leonidas Andrejevas, šaiposi iš cirko romantizavimo tradicijos ir atskleidžia pasibaisėtinas jo - o kartu ir teatro - grimasas.
Romantiškas asociacijas keliančią šapito spektaklyje pakeičia pražergtos cirko artisto kelnės (scenografas Artūras Šimonis), o scenovaizdyje dominuoja juoda spalva. Avanscenoje - juodas nestabilus ratas, lyg kokie viduramžių „pragaro nasrai“, abipus jų - liukai įvairioms chimeroms prasmegti ir pasirodyti. Archetipinė dviejų sąmojingų klounų pora čia virsta šlykščiais „transformeriais“ - į juodus sintetinius skafandrus sulindusiomis būtybėmis (kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė). Klounas virtuozas, publikos numylėtinis Džeksonas paverčiamas vulgaria marionete. Sąžiningas ir doras žokėjus Bezanas - infantiliu bailiu ir stuobriu. Ir taip toliau. O kur dar visas būrys anonimiškų cirko artistų - katučių plojančių ir spygaujančių nesubrendėlių...
 |
| Vaitkaus cirko šapito. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Bet visa tai - tik anturažas, tikroji misterija spektaklyje turėjo įvykti tarp To, kurį vaidina Valentinas Kirejevas, ir skirtingus pavidalus įgaunančių blogio ir tamsybės jėgų. Ryškiausia iš jų - Vytauto Anužio vaidinamas Baronas Renjaras, pasiryžęs iš išverstskūrio grafo Mančinio (Aleksandras Agarkovas) nupirkti netikrą jo dukterį Konsuelą (Aleksandra Metalnikova) - vienintelį šviesos ir tyrumo spindulį toje tamsos ir ištvirkimo viešpatystėje. Pjesėje vadinamas voru, spektaklyje Renjaras visą laiką gašliai tūno futuristiniame fotelyje-kapsulėje, kibiomis geidulingomis rankomis vis taikydamasis pačiupti mergaitę. Tik gaila, kad, matyt, daug kūrybinių jėgų ir laiko išeikvojęs tam, kad suvaldytų bemaž grandiozinę spektaklio formą ir didžiulį dalyvių skaičių, režisierius nebeskyrė pakankamai dėmesio esminiams dalykams - draminėms veikėjų kolizijoms ir pagrindinio personažo - asmeninio ir socialinio gyvenimo sugniuždyto literato, pasirinkusio juokdario kaukę, - psichologijai bei likimui. Skirtingų lyčių susidūrimai spektaklyje melodramatiški, o principinės svarbos epizodai, kaip antai To ir Pono susitikimas, galintys atskleisti personažų likimo dramatizmą, pasimeta margame atskirų scenų kaleidoskope. Vis dėlto manyčiau, kad Valentinas Kirejevas pajėgus subrandinti kol kas tik punktyru nužymėtą savo vaidmenį.
Andrejevo pjesės finalas gerokai patetiškas: Tas, siekdamas apsaugoti mylimą Konsuelą nuo purvino vedybų sandėrio, ją nunuodija, tai sužinojęs Baronas nusišauna, o jam pavymui nusižudo ir pats Tas. Tokio lygio melodramos Vaitkus, aišku, sau neleidžia ir finale netikėtai padovanoja bene vienintelę visame spektaklyje trapaus grožio akimirką. Tragišką atomazgą suvaidina ne aktoriai, o jų valdomos nedidelės elegantiškos marionetės. Aprengtos baltai jos taip ir lieka gulėti sukniubusios juodame pragaro rate, o už jų tęsiasi tik akimirkai nuščiuvęs karnavalas...
***
Po spektaklio ilgai neapleido keistas jausmas. Ne dėl scenos kūrinio neišbaigtumo, ne dėl atstovaujamos pozicijos ir ne dėl pasirinktos estetikos, kuriai gali pritarti arba ne. Susidaro įspūdis, kad nenuilstantis kritikas režisierius Jonas Vaitkus irgi slepiasi po kauke. Aišku, nesitikiu, kad apie kurį nors savo spektaklį Meistras staiga pareikš: „Madam Bovari - tai aš“, bet vis dėlto... Spektaklis po spektaklio jis negailestingai diagnozuoja įvairias visuomenę ir teatrą apnikusias negalias. Šitai tapo jau taip įprasta, kad, rodos, net nekyla mintis paklausti: režisieriau, o kokiu teatru Jūs šiandien tikite? Ką Jums šiuo metu asmeniškai reiškia teatras? Ir pagaliau - suprantu, kad rizikuoju būti nedovanotinai įžūli, bet - ar kurdamas esate sąžiningas prieš publiką, prieš aktorius ir pats prieš save, atiduodamas tiek savęs, kiek galėtumėte?
[1] Spektaklio programėlė
[2] 1921 metų pabaigoje nedidelė grupė teatro aktorių ir režisierių (tarp jų - Grigorijus Kozincevas, Georgijus Kryžitskis ir Leonidas Traubergas) tuometiniame Petrograde įkūrė eksperimentinę teatro studiją, kurią pavadino FEKS - „Ekscentriško aktoriaus fabrikas“. Jų tikslas buvo reformuoti teatrą, į jo kalbą įtraukiant cirko, miuziklo ir lėlių teatro elementus. 1922 metais pasirodęs FEKS manifestas ragino pamiršti emocijas ir šlovinti mechaniką, aistras pakeisti pokštu, o psichologiją išversti į išvirkščiąją pusę.
