Thomaso Ostermeierio spektaklio „Laukinė antis“ varomoji jėga yra aktorių darbas. Malonu jausti puikiai palaikomą spektaklio ritmą, neleidžiantį nugrimzti į nuobodulį trijų valandų trukmės pokalbių tiradoje.
Performansas prieš dramą, sąlyginai nauja prieš tradiciją. Tačiau akivaizdu ir tai, kad pats žanras negelbsti, jei nėra stiprių asmenybių scenoje, į kurias, gyvas, nepaskendusias plačiuose personažų rūbuose, būtų įdomu žiūrėti.
Koncepcija dažniausiai netiesia jokių, nei prasminių, nei emocinių tiltų į realybę, užteatrinį gyvenimą. Ir žiūrovas čia nelabai reikalingas arba lieka sutrikęs itin atvirose interpretacijai, be aiškesnių koordinačių, scenose.
Tai teatras, kuris nepasakoja istorijų klasikiniu būdu, o iš tikrovės fragmentų sudėlioja kasdienybės simfoniją. <...> Lapelytė ir jos komanda užduoda klausimus apie tai, kaip žmogus pasaulyje ieško prasmės; pasaulyje, kuris, regis, neturi prasmės.
„Tanz im August“ programą galima laikyti daug aprėpiančia šiuolaikinio šokio panorama. Dalis jos kvietė grožėtis autoriniu šokiu, dalis – žmogaus kūno ar būties tyrinėjimais, dar – liudyti menų sintezę.
Aiko Karapetiano režisuotos „Hofmano pasakos“ tarsi specialiai atrodo tokios paprastos ir aiškios, lengvos žiūrėti net vaikams, ypač paveikios savo muzikalia vaizdų ir judesio kalba.
Politizuotos interpretacijos įspūdis netrukus išsisklaido, Hermanis čia pat pasiūlo gilintis į psichologinę dramą. Mat Salomėjos sugretinimą su britų popmuzikos ikona Amy Winehouse grindžia ne tik žydiška dainininkės kilmė, bet ir nuoroda į tragišką likimą.
Baroko operoje teka ne šio pasaulio laikas ir atvykus į teatrą iš penktadienio vakaro Rygos šurmulio išties nėra paprasta sinchronizuotis su lėtuoju menu. Tenka sąmoningai save pristabdyti.
Į 23 svarbiausius šiuolaikinio šokio festivalius bei organizacijas visoje Europoje vienijančią Kūrybiškos Europos programą šiemet įsiliejo ir festivalis „New Baltic Dance“.
