Pokalbis su aktore, teatro pedagoge Gabrielia Kuodyte: „Spektakliuose turi būti įvairių emocijų, bet pabaigoje vis tiek turi pasirodyti šviesos spindulys. Ką beišgyventum, vis tiek reikia lįsti į gylį, eiti į šviesą, nebijoti jautrumo ir tiesos.“
„Į scenografiją, medijas ir net į patį teatrą kartais renkuosi žiūrėti žaidžiančio vaiko akimis ir man patinka, kai aktoriai daro tą patį“, – sako režisierius Žilvinas Vingelis.
„Penkiasdešimt metų dainininkui – tai horizontas, pikų pikas“, – tvirtina tenoras E. Montvidas.
„Vilniuje lietuviakalbiai žiūrovai eina į spektaklį ir skaito titrus, o ne atvirkščiai. Man tai ir yra daugiakalbio, daugiaetnio Vilniaus veidas“, – sako Uršulė Bartoševičiūtė.
„Meno kritikoje svarbu permatyti kūrėją, jo kūrybos vidinę įtampą. <...> Visgi reikliausias savo darbų vertintojas esu aš pats ir atsiskaityti noriu sau, ne kitiems.“
A. Svorobovičius: „Teatleidžia man žmonės, bet jeigu spektaklis paremtas tik gražia kalba ir intonacijomis, tai labai prastas spektaklis“.
„Kartais vaidinančio aktoriaus klaida būna gražiausia ir gyviausia spektaklio puošmena“, – sako aktorė Vitalija Mockevičiūtė.
„Vaidybos meną suvokiau po truputį tik atsidūrusi teatre. <...> Prisipažinsiu: didžiausias kolegos komplimentas teatro virtuvėje – kad aš esu gera partnerė“, – dalijasi aktorė Viktorija Kuodytė.
Pokalbis su šokio kūrėja Agnija Šeiko: „Kultūrą laikau valstybės, kiekvieno miesto ir miestelio jungiamuoju audiniu. Patirtis rodo, kad jautriausi kultūrai yra tie, kurie gyvena ir dirba mažose bendruomenėse“.
