Naujajame sezone LRT.lt puslapyje atsiras scenos menų (teatro, šokio, cirko etc.) recenzijos, kurių iki šiol nepasitaikydavo. Tai, kad didžiuosiuose šalies naujienų portaluose palaipsniui daugėja profesionalų rašomų spektaklių apžvalgų, o Kultūros naujienų skirsnis iškyla tituliniame lange (nebereikia spausti „Daugiau“), yra svarbus ženklas kritikos laukui - ypač scenos menų, nes kritika neretai pavadinama merdėjančia ar tiesiog užsilenkusia.
Publikuodami tekstus vien kultūrinėje spaudoje, autoriai susigyvena su mintimi, kad juos skaito tik sritimi stipriai besidomintys žmonės. Taip rašymo stilius tampa sunkiau skaitomas visiems kitiems: sąmoningai ar ne, bandome prisitaikyti prie savo srities žinovų, o pristigę turinio linkstame paslėpti tai po tarptautiniais žodžiais arba nieko išties nepasakančiomis konstrukcijomis. Tačiau poreikis rašyti recenzijas bei scenos menų lauko įvykiais paremtus komentarus naujienų portalams pamažu grąžina užmirštą kritiko atsakomybę prieš teatro žiūrovą ir net teatro nelankantį, bet savo mokesčiais jį išlaikantį Lietuvos pilietį.
Tai yra viena problemų, kurių šaknys glūdi ne vien kritikų asmenybėse, bet ir išorinėse aplinkybėse. Daugumai kritikų būdinga milžiniška atsakomybė už savo darbą ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl kritika užsiimama vis rečiau. Jeigu scenos meno kritikų paklaustumėte, kokios savybės reikalingos jų profesijos atstovui, dauguma paminėtų nepaprastai išsilavinusią asmenybę, išmanančią Lietuvos ir dar keleto valstybių teatro kontekstus, skaitančią straipsnius daugiau nei viena užsienio kalba, galinčią diskutuoti filosofijos, sociologijos, antropologijos, estetikos, semiotikos, politikos, religijos klausimais, drauge gebančią atvirai priimti naujus, nematytus reiškinius, o ilgalaikius įvertinti ir pristatyti iš inovatyvios perspektyvos.
Jeigu tą patį klausimą užduotumėte scenos meno kūrėjams, dauguma pakartotų poreikį puikiai išmanyti Lietuvos ir kitų šalių scenos menų procesus, gebėti analizuoti absoliučiai bet kurios stilistikos ir krypties darbus. Tai papildytų reikalavimu žinoti aiškius ir objektyvius vertinimo kriterijus ir gebėjimu jausti, kada menininkas stengiasi juos atitikti, o kada (ne)sąmoningai jiems prieštarauja. Geriausia, jei kritikas žinotų viską ir atpažintų bei įvardintų bet kokias spektaklyje panaudotas nuorodas, taip paaiškindamas žiūrovams menininko kūrybos genialumą, kurio eilinis žiūrovas gali nepastebėti. O susidūręs su nepavykusiu darbu, kritikas pirmiausia privalo kuo atidžiau įsigilinti į kūrėjo parinktas išraiškos priemones bei poveikį, o ne plauti savo sutrikimą ironijos upeliuose.
Jeigu paklaustumėte skaitytojų, kokių kritikos tekstų jiems šiandien norėtųsi, atsakymai stipriai skirtųsi. Vieni pasakytų norintys, kad kas nors pagaliau pasakytų TIESĄ apie visą tą šlamštą, kurį rodo scenose. Kitiems trūksta aštrumo, sarkazmo, dėl kurio taip smagu skaityti apie nepavykusias kito pastangas (nieko netikėto - šia piktdžiuga remiasi šimtmečius gyvuojanti juokdarių kultūra). Kažkam - atvirkščiai - norisi pagaliau skaityti tekstus, kuriuose vyrautų logiški, adekvatūs argumentai ir realūs pavyzdžiai, o ne ironija ir / ar asmeninė nuomonė. Ir sutartinis reikalavimas, kad tiems, kurie nėra scenos menų profesionalai, būtų įmanoma suprasti, kas parašyta kritikos tekstuose.
Šiandien visi žinome, kaip bet kurios srities atstovai turėtų atlikti savo darbus. Neretai profesionalų žinios skiriasi tik tuo, kad dėl savo praktikos jie suvokia, kodėl kai kurie elementarūs reikalavimai tampa utopijomis. Praleisdami tendencijomis nenusakomas asmenines kritikų priežastis, pažvelkime į išorines aplinkybes, su kuriomis susiduria savo profesija užsiimantys scenos meno kritikai. Pastaba: nė vienas iš pokalbių nėra vykęs pažodžiui, tačiau visi jie paremti tikrais faktais.
Kritikas ruošiasi profesijai: studentės ir dėstytojos pokalbis
- Dėstytoja, ar galėtumėte rekomenduoti literatūrą, kurią paskaičiusi geriau ir tvirčiau suprasčiau teatrą, jausčiausi tvirčiau jį analizuodama? Nuo ko pradėti, ką po ko rinktis?
- Jums dabar reikia skaityti viską iš eilės.
- O gal tuomet galėtumėte pasiūlyti, kokius užsienio festivalius aplankyti?
- Visa informacija yra internete - puikias galimybes dabar turite, ieškokite. Mes patys viską susirasdavome.
- Bet jų tiek daug, o pradėti norėtųsi nuo išties stiprių, pamatyti geriausius vardus.
- O kaip jūs stojote dar nežinodami ir nematę svarbiausių kūrėjų darbų? Kritikas turi išmanyti absoliučiai viską, o jūs net pagrindų neturite!
Pokalbyje atsispindintys reikalavimai išdėstyti jau pirmoje teksto pastraipoje, tikra tiesa - bet kurios srities kritika yra tobula profesija žmogui, besidominčiam visomis pasaulyje egzistuojančiomis sritimis. Niekada negali žinoti, kokią temą ar problemą pasirinks kūrėjai, tad greta puikių savo srities žinių būtinai prireiks apsiskaitymo filosofijos, psichologijos, sociologijos, antropologijos, politikos, istorijos, o kartais ir fizikos, chemijos, matematikos, medicinos srityse. Problema ta, kad pradedantį žmogų tai gali išgąsdinti, nes studijose jis negauna įvado į beveik nė vieną minėtų sričių, tačiau nuo pat pradžių yra raginamas viską žinoti, o dažna neapsiskaitymo apraiška pasitinkama ironišku žvilgsniu ar pastaba. Pokalbyje atsiskleidžia ir metodologijos trūkumas - neretai dar studijų laikais žmonės pripranta prie klaidas lydinčių pasipiktinimų ir pajuokų, o ne konstruktyvių pastebėjimų, ką ir kaip tobulinti. Kalbu, žinoma, ne apie gramatiką ar stilių, bet apie pasiūlymus pažvelgti į tekstą ar kūrinį kitu kampu, pradėti įsivardijant kitokius kriterijus ir panašias strategijas. Tačiau kūrybinio rašymo žanras kritikos studijose vis dar yra neištirta teritorija.
Kritikas ruošiasi į darbą: kritiko ir spektaklio / festivalio atstovo spaudai pokalbis
- Norėčiau apsilankyti festivalio spektakliuose.
- Sveiki, kvietimus duosime tik tiems, kurie rašys recenzijas, ir tik į tuos spektaklius, apie kuriuos rašys. Kitiems - 50 proc. profesionalo nuolaida.
- Bet čia susidarys apie 80 eurų, o rašydama noriu žinoti visą festivalio kontekstą, kad galėčiau juo remtis... Na, duokite tą nuolaidą. O apie lietuvių spektaklį planuoju rašyti recenziją, tad ar galėsiu gauti kvietimus?
- Žinoma, kurią dieną norėsite?
- Norėčiau pažiūrėti abi, kad geriau įsigilinčiau.
- Deja, galime įleisti tik vieną dieną. Šįmet vyksta rekonstrukcija, salėje vietų mažai, tad turime riboti kvietimų skaičių.
- Bet tai yra valstybės išlaikomo teatro produkcija! O aš turiu gerai atlikti savo darbą, tad norėčiau, kad suteiktumėte tam sąlygas.
- Suprantu, bet vadovas leido tik vieną dieną, nieko negaliu padaryti.
- Ačiū ir už tiek... Grįžtant prie festivalio, tad į spektaklius, apie kuriuos rašysiu, galėsiu patekti?
- Taip, duosime akreditaciją. Tik jums reikės palaukti, kol sueis visi žiūrovai su bilietais, ir tada, jei kur nors liks laisvų vietų, įleisime. Tik nežinau, kur jums teks sėdėti.
Keletą kartų per metus atsitinka ir taip. Dauguma teatrų ne tik skiria kritikams vietas premjerose, bet ir patys išsiunčia kvietimus su prašymais pasirinkti tinkamą dieną (ar dienas - jei kritikas ketina rašyti). Problemos kyla ypatingomis aplinkybėmis: teatrų rekonstrukcijos metais, daugumą spektaklių perkėlus į gerokai mažesnes erdves, bei tarptautiniuose festivaliuose, kuriuos paprastai rengia nepriklausomos, pastovaus dydžio finansavimo festivaliams neturinčios įstaigos. Tai yra svarbus klausimas - kas turėtų mokėti už kritiko bilietus į spektaklius?
Pasaulyje egzistuojanti praktika - teatrai suinteresuoti, kad apie juos būtų rašoma, todėl kvietimai kritikams yra nekvestionuojama tradicija. Lietuvoje šiandien pasitaiko visaip, tad situacija tampa absurdiška dėl abiejų pusių: būtų kvaila kritikui pačiam mokėti pinigus už tai, kad galėtų eiti į darbą, o 100 proc. bilietų parduodančiai įstaigai „mokėti“ už vizitą kritikų, kurių dauguma apie būtent šį spektaklį neparašys, taip pat nesinori. Galbūt verta svarstyti galimybę užkrauti atsakomybę tekstus užsakančioms redakcijoms, tačiau greičiausiai šią problemą jos išspręstų sumažindamos kritikų atlyginimus. Ir štai čia laikas paskutiniam pokalbiui.
Kritikas gauna atlygį: kritiko ir redaktoriaus pokalbis
- Laba diena, gavau atlygį už recenziją ir kažkaip čia negerai išeina... Rašiau apie festivalį, kuriame rodyti 4 spektakliai, be to, jis vyko kitame mieste, tad pravažinėjau 36 eurus, o iš jūsų gavau 30 eurų atlygį.
- Nežinau, aš nieko nesprendžiu, skambinkite vyr. redaktorei ir papasakokite situaciją.
- O sumos pas jus visada tokios bus? Kolegos sakė, lyg daugiau gaudavo.
- Na, jos yra, kokios yra, mes daugiau negalime skirti. O kam kiek, skirsto vyriausioji redaktorė, aš nieko negaliu pasakyti.
Pradėti reikėtų nuo to, kad kultūros spaudoje (priešingai nei naujienų portaluose) vis dar nemadinga iš anksto susitarti dėl atlygio, todėl turbūt visi scenos menų (ir ne tik) kritikai yra žagtelėję išvydę savo sąskaitoje 24, 30 ar 35 eurų pavedimą iš itin respektabilių, ilgus metus egzistuojančių leidinių. Populiariausias atlygio už recenziją intervalas - 24-70 eurų. Šių metų Scenos meno kritikų asociacijos susitikime buvo įvardyta, kas įeina į recenzijos rašymo procesą: medžiagos, kuria paremtas spektaklis (pjesės, romanai, straipsniai...), ir spaudoje pateiktos informacijos (pranešimų spaudai, interviu) skaitymas, spektaklio stebėjimas (vieną arba du vakarus) ir savaitė svarstymams bei rašymui (kasdien skiriant po 4-6 valandas). Žinoma, tai - preliminarus vidurkis, nes kiekvienas kritikas, priklausomai nuo patirties ir nuo matyto spektaklio, rašo kitaip. Tačiau, turint omenyje tokias darbo apimtis ir minėtą atlygį, galima nebesistebėti, kodėl rašančiųjų surasti vis sunkiau, o tęsiantieji profesiją iš pasiaukojamo pašaukimo (taip, kurio niekas neprašė) ar vedami nepaaiškinamo noro bei ambicijų ilgainiui pradeda skirti tekstams vis mažiau laiko. Greta to prisiminkime pirmose pastraipose įvardytus reikalavimus kritikui ir darkart pasvarstykime apie vyraujančio atlygio adekvatumą.
Deja, nėra garantijos, kad kylant atlyginimams automatiškai šoktelės tekstų kokybė. Tačiau galima drąsiai teigti, jog didesnis atlygis ne tik kelia motyvaciją skirti tekstui daugiau laiko ir pastangų, bet ir suteikia tam realias galimybes, visų pirma - lėšų asmeninei edukacijai. Norinčiųjų ir galinčiųjų analizuoti scenos meno reiškinius įvairiausiais rakursais dar yra, tik jie vis mažiau leidžia sau dirbti sąlygomis, kurias Valstybinis tautos frontas kadaise aprašė darbo skelbime. Ten buvo reikalaujama, kad kandidatas mokėtų dirbti visomis pagrindinėmis kompiuterio programomis, turėtų finansų maklerio atestatą, daugybę interneto puslapių kūrėjo kompetencijų, šoktų baletą ir dar vairuotų nuosavą vilkiką, o mainais siūlomas konkurencingas laiku mokamas („:DDDD“) minimalus atlyginimas ir stogas virš darbo vietos bei perspektyva įrengti langą.
