 |
| Scena iš spektaklio. Brigitte Enguereand nuotrauka |
Tolimas muziejinis Prancūzijos teatras „ComedieFrançaise“ nuo praėjusio gruodžio Lietuvos žiūrovų sąmonėje tapo aktualus. Paryžiaus centre, greta Luvro ir Karalių rūmų, nuo 1860 metų veikia karališkasis „ComedieFrancaise“ teatras. Dabar ten kas savaitę vaidinamas Oskaro Koršunovo spektaklis „Užsispyrėlės sutramdymas“ pagal W.Shakespeare´o komediją.
Viena – apie tai skaityti ar girdėti. Visai kas kita įsitikinti, kad tai realu, pasiekiama, pamatoma.
Tarp visų muziejinių Paryžiaus pastatų vakare tūkstantinė minia skuba į režisieriaus iš Lietuvos spektaklį. Į senovišką auksu blizgančią teatro salę su keliais balkonais ir ložėmis galima įeiti su paltu, o laikyti jį kad ir po kėde. Jeigu nenori mokėti už saugojimą rūbinėje.
Vaidinimas žmogui iš minios
Visa ta įžanga – įėjimo į teatrą iš Paryžiaus gatvės – svarbi O.Koršunovo „Užsispyrėlei“. Ką tik buvai minios dalis, o dabar artėja spektaklio pradžia, visa rimsta, dėmesys sukaupiamas į uždangą.
O ten, šalia scenos, kažkoks girtas tipas neranda sau vietos, atsikalbinėja. Tyliai, tarsi savaime iš smalsumo užsikaria jis ant scenos, nereikšmingai pakovoja su uždanga, pasimėgauja publikos dėmesiu ir nulūžta. Jam diena baigėsi. Ir koks skirtumas, kur.
Šitaip nepastebimai prasidėjo spektaklis. Nes tas įkaušęs tipas – pjesės įžangos personažas Slajus, kurį režisieriai paprastai išbraukia. Tačiau O.Koršunovas pakluso W.Shakespeare´ui – „Užsispyrėlės sutramdymo“ istorija suvaidinama būtent apsvaigusiam Slajui.
Netikėtos meilės istorija
O.Koršunovui to reikia, kad suvienytų spektaklio publiką su Slajumi, kad teatru susuktų galvą ir parodytų, kokie stiprūs ir svaigūs šio meno kerai. Kaip rašė prancūzų dienraštis „La Croix“, režisierius kviečia eiti tuo keliu, „kuris iš tikrovės pragaro veda į teatro rojų, o tai yra pats gyvenimas“.
Galime tikėti, kad sumanusis Petručijus sutramdė užsispyrėlę Katariną ir pavertė ją nuolankia žmona, galime ir netikėti, nes mus čia mausto, vaidina. Arba – pamatykime, išlukštenkime režisieriaus pasakojamą istoriją, nes „šiame girtame sąmyšyje kiekvienas pateikia netikrą savęs vaizdą“, kaip rašė „Le Canard Endchaine“.
Taiklus šio laikraščio teatro kritiko Bernard´o Thomaso komentaras: „Tik vienas dalykas čia tikras: komedijos Romeo ir Džuljetos, t.y. Petručijaus ir Katarinos, gimstanti meilė. Ateina akimirka, kai ji gali suvokti, kad demonstruojama išorė neturi didelės reikšmės – svarbu, kad tai tiktų tam, kurį ji slapta pasirinko.
Ar ji nugalėta? Iš tikrųjų Katarina nusiima kaukę pamažu, kaip ir Petručijus griauna pagyrūnišką autoportretą, kurį iš pradžių norėjo pateikti. Žaidimas, tiesa, kiekvieną atvedė ten, kur jis nesitikėjo atsidursiąs“.
Iš didžių choreografų rasės
Žaidimas – būtent tai jauti viso spektaklio metu. O.Koršunovas įsuko į smagų žaidimą reprezentacinio Prancūzijos teatro artistus, o šie jam pakluso ir prie jo įkvėpimo ir meistriškumo pridėjo savuosius. Kiekvienam personažui sukurta tik jam būdinga plastika. Žinodamas tik pjesės turinį, tačiau nesuprasdamas kalbos, daugiausia dėmesio ir atkreipi į plastiką, o ji čia nepaprastai turtinga.
Žurnalas „Le Figaro magazine“ pažymi, kad O.Koršunovas yra „nuostabus režisierius, iš didžių choreografų rasės, tikras simfonistas, turintis erdvės pojūtį, puikiai vadovaujantis aktoriams, puoselėjantis labai savitą barokinę estetiką, – perkrautą, tačiau žavingą“.
Šiai estetikai erdvę nuolat kuria scenografė Jūratė Paulėkaitė. Šįkart jos dekoracija, anot „L´Humanite“, atsiveria „tarsi žaidimų dėžutė, pripildyta ženklų, ir kostiumų ateljė, kur aktoriai ant lentų demonstruoja miniatiūrinius jų veikėjus apibūdinančius kostiumus“.
Scenos krašte grojama gyvai ir skambanti iš įrašų Gintaro Sodeikos muzika yra tarsi kuklus akompanimentas, kurio artistai kaipmat pasigenda, vos muzikantai padeda instrumentus. Ir ką? Metęs savo personažo lentą, kuris nors pribėga prie muzikantų ir pats duoda ritmą arba pareikalauja muzikos valdingu gestu iš tolo.
Gyvybingos kūrybos bangos
Prancūzų kritikai susiginčijo dėl tų lentų. Kas tai – vaidybos varikliai ar stabdžiai? Dienraštis „Le Figaro“ nusivilia, kad scenografė ir režisierius „išplėtojo žudantį sumanymą. Koks liūdnas darbas!“ „La Croix“ žavisi: „Aktoriai dėvi juodus rūbus, apsiginklavę lentomis, kurios – ir veidrodžiai, ir kostiumų bei suknių „iškarpos“, jie joja žirgais, džiūgauja, veikia su tokiu entuziazmu, kad čia leistinos visos vaikystės emocijos: pyktis, švelnumas, juokas, verksmas“.
Lietuvos publika aktorius, vaidinančius su lentomis, yra mačiusi O.Koršunovo režisuotoje W.Shakespeare´o komedijoje „Vasarvidžio nakties sapnas“. Paryžiuje režisierius leido sau pratęsti ir praturtinti šį sumanymą prancūzų artistų galimybėmis ir patirtimi, kitokiu vaizdu ir savomis prasmėmis, tad neapkaltinsi jo mechanišku įdomaus sprendimo perkėlimu.
Paryžietiškasis spektaklis akivaizdžiai rodo, kad, susidūrus dviejų kultūrų talentams, anot „L´Humanite“, „nuolat ritasi gyvybingumo bangos“.
Bilietus galima užsisakyti internetu
* Internetiniame „ComedieFrançaise“ portale (www.comediefrancaise.fr) aktyvavus nuorodą „La Megere apprivoise“ galima užsisakyti bilietus į O.Koršunovo spektaklį. Jie kainuoja 11-37 eurų.
* Paryžiuje „Užsispyrėlės sutramdymas“ bus vaidinamas iki liepos pradžios. Vakariniai spektakliai prasideda vėlokai – 20 val. 30 min. Savaitgaliais būna ir dieninių – nuo 14 val.
* Spektaklis trunka 3 val. 15 min. (su pertrauka).
* Metro veikia iki 1 val. nakties.
