Po ilgo, ištisus dvejus metus trukusio triukšmo ir protestų penktadienis, 13-oji, buvo dar viena svarbi diena Berlyno ir visos Vokietijos teatrams. Oficialiai tai skambėjo taip: Berlyno kultūros ir Europos reikalų senatorius Klausas Ledereris ir Volksbühne vadovas Chrisas Derconas sutarė, kad Derconas tuoj pat liaujasi vadovauti teatrui. „Abi pusės sutiko, kad Chriso Dercono programa nebuvo tokia, kokios tikėtasi, ir Volksbühne´i reikia naujo starto. Draugiškai kultūros senatoriui Ledereriui ir intendantui Derconui sutarus, dabar yra tinkama proga būtinam perkrovimui,“- rašoma Berlyno miesto tarybos pranešime.
Apie tai, kaip Dercono, meno kuratoriaus iš Belgijos, iki Volksbühnes vadovavusio Londono „Tate Modern“ galerijai, paskyrimą lydėjo nuolatiniai protestai ir teatro okupacija, jau buvo rašyta anksčiau. „Tuo pačiu pabrėžiu, kad laikau visiškai nepriimtinais iš įvairių miesto sektorių kilusius įžeidinėjimus ir pasikėsinimus į į Chrisą Derconą. Tai bjaurios ir nekultūringos protesto formos“, penktadienį sakė Ledereris. Pradedame nuo naujo švaraus lapo?
Ne visai taip. Kaip priminė Vokietijos spauda, pati kultūros politika dabar pasirinko gatvės politikos stilių. Ledereris neslėpė, kad pats palaikė ankstesnio vadovo Franko Castorfo ir „kastorfininkų“ pusę ir žaidė savo politinius žaidimus, juolab Dercono paskyrimas buvo ne jo idėja. Dabar pasitaikė tinkama proga jam, bet tik ne Volksbühnei - atleisti vadovą vidury sezono, tuo metu, kai tik prasidėjo jo suplanuoti darbai? „Vėliava virš Volksbühnes plevėsuoja lyg žymėdama: mes laimėjome. Bet kas tie mes? Galima sakyti - visi pralaimėjo. Visi yra aukos avarijoje, kuri tesėsi keletą mėnesių, superlėtas ir supergarsus susidūrimas kaktomuša“, rašo Georgas Diezas „spiegel-online“. „Faktas: Derconas, Berlyne pasitiktas su tokiu pasipriešinimu, pykčiu ir neapykanta, pereinančia už sveiko proto ribų, dabar, po keleto mėnesių darbo yra išmestas iš kabineto. Po to lieka tik griuvėsių krūva, tokia ryški ir milžiniška, tarsi iš Castorfo spektaklių scenovaizdžio“.
Tas alkoholio kokteilis, šiandien keliantis siaubingas pagirias, kaip rašo Rüdigeris Schaperis „Der Tagespiel“, yra iš trijų stiprių ingredientų, kuriais apsinuodijo daugelis. „Kietam Castorfui tinka tik Castorfas, pageidautina, septynių valandų trukmės. Jis Volksbühnes, nors ir buvo informuotas iš anksto, laikytųsi įsikibęs iki pasaulio pabaigos“. Natūralu, kad jo šalininkai viešai prieštaravo Dercono atėjimui, nors net ir garsūs aktoriai ar režisieriai kaip René Polleschas ar Herbertas Fritschas nebuvo patenkinti intendantu Castorfu. Tačiau kai buvo paskelbta neišvengiama Castorfo eros pabaiga, intendantas - kažin ar legaliai - išmontavo teatro ženklus - didžiulį ratą, raides OST nuo teatro stogo, Fritscho spektaklių dekoracijas, o savojo „Fausto“ išvežė į „Haus der Festspiele“, kad jis būtų rodomas nebe Volksbühneje.
Antru ingredientu Rüdigeris Schaperis laiko Castorfo garbinimą ir, analogiškai, priešinimąsi Dercono programai - kaip miesto gentrifikacijai ir teatro „eventizacijai“ (t.y. teatro pavertimui įvykių palapine, kaip tai pavadino „Berliner Ensemble“ vadovas režisierius Clausas Peymanas). Nors pati programa dar nebuvo išryškėjusi, nes vienos dienos šokio veiksmą Tempelhofe keitė Samuelio Becketto skaitymai, o šiuos - jaunosios režisierės Suzanne Kennedy spektaklis.
Ir trečias kokteilio dėmuo - Berlyno, kaip visada kūrybiško ir progresyvaus miesto, įvaizdis, kuriam pasidavė ir Derconas, ir jį paskyręs kultūros sekretorius Timas Renneris. Derconas vis dėlto nesukūrė kitus užčiaupiančio starto visą rudenį ir žiemą, daug skundėsi nedraugiška miesto atmosfera ir dažniau pasirodydavo meno galerijose nei teatruose. Tačiau nepaneigsi Dercono kitoniškumo. „Der Tagespiel“ jį laiko tiesiog priešinga Castorfo puse - dėl pernelyg atviros meno sampratos, o kadaise progresyvus teatras pastaraisiais metais buvo tapęs visiškai neįdomus, nes kaip tik ribojosi nuo sinergijos su kitais menais.
Galima ieškoti dar daugiau priežasčių, bet akivaizdu, kad tai buvo politikų žaidimas, prie kurio stipriai prisidėjo ir finansai: „Suddeutsche Zeitung“ ir NDR pranešė, kad Derconas paveldėjo tuštėjančias sales, mažėjantį rėmimą ir milijonines skolas, teatras atsidūrė finansinėje krizėje. Bet Castorfui pinigai nerūpėjo. Nerūpėjo jie ir miestui, nes Castorfas turėjo nemažai draugų tarp politikų. Derconas turėjo tik priešų, ir kaip niekada buvo skaičiuojamos net vinys, perkamos Dercono vadovavimo laiku. Menininkai taip pat nerėmė naujojo vadovo. Todėl jis pralaimėjo kovą, kurioje, „Der Tagesspiel“ nuomone, nebuvo vienodų taisyklių. Antra vertus, kaip pažymėjo „spiegel-online“ komentatorius, pralaimėjo tie, kuriems teatras buvo tik menas ir žaidimas, kiti žaidžia pačiu teatru ir juo plečia savo kovų lauką.
Dabar paskirtasis direktorius, patyręs teatro pasaulyje Volksbühnes rinkodaros vadas Klausas Dörras bus tik laikinas. Kas ateis po jo? Minima Armino Petraso pavardė, su juo Dörras anksčiau dirbo „Maximo Gorkio teatre“ Berlyne ir visai neseniai - Staatsschauspiel Štutgarte. Minimas ir garsus kuratorius Mathiasas Lilienthalis, Volksbühneje dirbęs Castorfo pavaduotoju paskutiniais ir šlovingiausiais teatrui ano amžiaus metais, o dabar vadovaujantis meno reikalams Miuncheno Kammerspiele. Ir nors Miuncheno teatras per 2,5 metų virto išties tarptautine aikštele, du jo spektakliai šįmet pakviesti į Vienos „Festwochen“ festivalį, čia kuria pakviesti Philippe´as Quesne, Toshiki Okada ir Amir Reza Koohestani, - Lilientalis ir jo teatro supratimas yra per radikalus tiek tradiciniam Bavarijos žiūrovui, tiek ir miesto Krikščionių socialinei sąjungai. Be šios palaikymo jam nebūtų lengva, o sąjunga jau pareiškė, kad nepratęs jo sutarties 2020 metais. Nutiko tai, kas Lilienthaliui geriausia - į tai sureagavo daug garsių Vokietijos ir kitų šalių menininkų, pasirašydami atvirą laišką Miuncheno miesto tarybai ir prašydami meno vadovo pradėtą eksperimentą tęsti. O Lilienthalis paskelbė, kad 2020 m. pats kontrakto netęs ir pasitrauks iš Miuncheno. Klausimas - ar jo sulauks Berlynas, ar jis paliks Miuncheną anksčiau termino? Antra vertus, tikrai ne visiems aktoriams ir meno kritikams buvo priimtinas jo darbo stilius, buvo pastatyta ir ne per geriausių darbų. Regėti vien tik spektaklį „politikai vs. menininkai“ būtų per siaura, tačiau akivaizdu, jog teatro kovos laukas plečiasi ne menine linkme, ir panašu, kad pralaimi skatinantys jo kaitą.
Pagal užsienio spaudą parengė V.J.
