TĘSIAME: https://www.youtube.com/watch?v=eSJgf3_3T74 kas matė filmą - supras.
Perskaičiusiems pirmąją dalį, visų pirma - ačiū, o antra, - taip, iš tiesų, nė vienas iki šiol aprašytas spektaklis nebuvo statytas pagal jau sukurtą pjesę. Ir to nebūčiau pastebėjusi, jei ne grįžus į Lietuvą atsiradę klausimai: o pagal ką čia buvo? „Baltoscandal“ sukviesti kūrėjai dažniau rinkosi kalbėti apie tai, kas jiems svarbu, savo žodžiais, neatsitverdami giliomis šedevrų prasmėmis. Ne kartą tiek aš, tiek pora kolegų esame minėję, jog apžvelgiant platesnius kontekstus (ypatingai kaimyninius), Lietuvos teatras vis dar yra beviltiškai prisirišęs prie rašytinio teksto, kaip spektaklio išeities taško. Ne veiksmo (argi tai nėra teatro pagrindas?), o teksto. Žinoma, su keliomis maloniomis išimtimis, ačiū jiems.
Visiems bedėkodama papasakosiu ir apie vienintelį spektaklį, kuris buvo statytas pagal ne bet ko kito, o Čechovo pjesę. Pirmąją, - netikėtai atrastą 1921 m., be titulinio puslapio ir pavadinimo. Ji iki šiol laikoma „pernelyg chaotiška, joje per daug veikėjų, temų, veiksmo. Iš esmės - nepastatoma, lyg pats gyvenimas.“ Taip, spektaklio „Chekhov´s first play“ (ang. „Čechovo pirmoji pjesė“) anotaciją pradeda „Dead Centre“ („Miręs centras“) iš Airijos, Dublino, įsisteigęs vos prieš kelis metus (2012). Jo šerdis susideda iš režisierių Bush Moukarzel ir Ben Kidd. Jie abu ir yra šio spektaklio autoriai.
Pagrindinėje Rakverės miesto teatro salėje, talpinančioje apie 400 žiūrovų, kiekvienas atėjęs į airių spektaklį ant savo kėdės atlošo rado ausines, kuriose prieš spektaklį grojo klasikinė, sakykime „čechoviškų salonų“ muzika. Taip, tai reiškia 400 ausinių, ir taip, salė buvo pilna. Beje, čia buvo parodyti tik du spektakliai, kadangi didžioji dalis programos kūrinių reikalavo intymesnės, paprastesnės ar tiesiog alternatyvios erdvės. Bet dabar ne apie tai. Ausinės. Taip. Nesusipratusiems jas užsidėti, netrukus padėjo priešais uždangą su mikrofonu pasirodęs režisierius, paaiškinęs, jog viso spektaklio metu savo ausinėse girdėsime režisieriaus komentarus (kine dažnai sutinkama „directors´ commentary“ sąvoka). Jie skirti tam, jog mes suprastume, apie ką iš tiesų yra sudėtingas dar jauno rašytojo kurtas tekstas, kokios temos ir potemės vystomos pjesėje ir spektaklyje, ir kodėl mums tai turėtų patikti. Be to, jo manymu tai sukuria labai intymų jausmą, - girdėti kažkieno balsą „tik“ savo galvoje...
Tikrai nesiimsiu pasakoti visos Čechovo pjesės siužeto, nes: 1. Gyvenimas yra per trumpas. 2. Jis čia svarbus tiek, kiek tuojau pat nusakysiu. Visi skaitę ir tyrinėję šį rusų dramaturgo kūrinį, pripažįsta, jog jame galima rasti visų jo vėlesnių pjesių užuominų, todėl trumpai tariant: yra viena „ranevskaja“, viena „maša“, vienas „daktaras“, viena „galbūt nina“, tiesiog protingas vyras, dar vienas vyras ir... Pasak komentarų, veikėjų buvo dar daugiau, bet režisierius nusprendė jų atsisakyti. Jie visi sėdi „ranevskajos“ namuose, geria arbatą ar stipriau, kalbasi apie JĮ ir laukia JO. Šiuo atveju - Platonovo.
Atsidarius uždangai matome realistinį scenovaizdį, atkuriantį dramos laikmetį: namo fasadą, kiemą su užstale ir psichologine vaidyba užsiimančius aktorius, kurių anglų kalba deklamuojami Čechovo tekstai vis mėgina skambėti „šekspyriškai“. Ausinėse vis apsireiškiantis balsas sukuria malonų atstumą, leidžiantį netgi mėgautis „prasta“, egzaltuota vaidyba. Gana greit tai tampa vis mažiau įdomu, o režisierius bando teisintis, jog aktoriai prastai atlieka savo užduotis, griauna jo koncepciją, ir iš vis, - kam jis išmetęs visus tarnus, juk tikriausiai jie buvo daug geresni žmonės, apie kuriuos ir buvo verta kalbėti.
Po truputį ima irti ir scenos erdvės vientisumas. Čia netikėtai nusileidžia griaunamasis kamuolys (taip, taip, angliškai - wrecking ball) ir teškiasi į sieną. Tvarka virsta chaosu, pasaulis griūva, aktorių kurti personažai virsta asmenimis, veikiančiais tarp Čechovo ir šiandienos laiko. Jie bendrauja su pagaliau atvykusiu Platonovu, kurį vaidina ne kas kitas, o vienas iš žiūrovų, kurio ausinėse skamba kiti, nei mūsų, radijo dažniai, atvedantys jį į sceną. Priešais mus ima virti dvigubas pasaulis, kuriame vis dar galioja savotiška pjesės eiga, tačiau vis ryškiau ji persipina su mūsų realybės dialogais, daiktais, įvaizdžiais.
Ir taip, labai tiesiogiai, paprastai, režisieriai ima iš tiesų komentuoti chaotiškąją pjesę... šiandienos chaosu. Ausinėse girdime vis daugiau natūralių, kasdienių garsų, pokalbių, šiuolaikinės muzikos, matome gyvus duetus, net jei juose dalyvauja neprofesionalus aktorius-žiūrovas. „Dead Center“, pasirinkę nepastatomą medžiagą, su ja padarė tai, kas turėtų natūraliai įvykti kaskart skaitant: šiuolaikinio žmogaus dalyvavimas istoriniame pasaulyje negali jo nepakeisti, - vien jo buvimas sąlygoja kitokius kontekstus ir keičia meno kūrinio pasaulį. Žinoma, tą patogiai antrina ir išliekantis Čechovo tekstas, kuriame Platonovas dažnai apibūdinamas, kaip kitoks, sunkus suprasti ir pažinti žmogus. O juk galiausiai kiekvienas galime būti Platonovu savo pasaulyje, nežinia gerai tai, ar blogai, kiekvienas galime būti kitu nauju žmogumi ir, vos ištarę „Hello“, sugriauti buvusią realybę. Tai ir yra paskutinis šio spektaklio žodis, - vienintelis, ištariamas Platonovo, po kurio visų ausinėse PAGALIAU suskamba Miley Cyrus „Wrecking ball“.
Dar apie pjeses ir neprofesionalius aktorius galima kalbėti daugialypės kūrėjos Ivanos Müller (Kroatija - Prancūzija) kūrinio „We Are Still Watching“ („Mes vis dar stebime“) kontekste. Nepabijosiu šio žodžio ir pasakysiu, jog šis spektaklis iš tiesų buvo... mielas (!). Apie tai, kas jame vyks, žiūrovai žino jau prieš ateidami: jie patys skaitys pjesę. Tikėtina, jog dauguma tikisi, jog čia atsiras koks twistas ir staiga... kas nors... Ne. Įeidamas į salę, kiekvienas gauna savo vietos numerį, prieš pradedant kažkas iš personalo perskaito instrukcijas, kaip naudotis scenarijais ir paprašo pradėti tuos, turinčius atitinkamus numerius. Viskas.
Visą likusį laiką nekinta tuščiaviduriu kvadratu sustatytų kėdžių išdėstymas, „darbinė“ šviesa, niekas neateina ir neišeina, nėra nė vieno aktoriaus, nėra režisieriaus, nėra kas padėtų, - tik iš anksto surašytas tekstas. Tiesa, jame yra kelios nuorodos, padedančios vystyti veiksmą. Bet mes sėdime, skaitome tekstą apie tai, kaip sėdime ir skaitome tekstą, pereiname prie kitų temų, formų, bet vis tiek stebime. Nors iš mūsų kažkuriuo metu neva susikuria bendruomenė, joje mes vis tiek stebime. Labai greitai sugalvojame, ar norime būti tik balsu, ar ir personažu, galime rinktis, ar skaitysime, ar klausysimės, bet nuolatos vienas kitą stebime.
Tikriausiai vienintelis minusas čia būtų perdėtas saugumas, kartkartėmis norėjosi sulaukti didesnių iššūkių ar nepatogesnių situacijų. Kita vertus, šį spektaklį patyrus festivalyje, kartu su „festivaline“, „profesionalia“ publika, viskas atrodo žymiai paprasčiau, o prie viešumos nepratusiam žiūrovui siekti patogumo gali tekti žymiai ilgesnį laiką. Nors, pasinėrę į pjesės-žaidimo taisykles ir vis negaudami garsiai paskaityti teksto, perimti estafetę veržėsi net patys droviausi.
Žmogus, kurio pertraukti nebūtų pavykę niekam, šiame festivalyje buvo žinomas menininkas, „Forced Entertainment“ lyderis Timas Etchelsas (Anglija), savo pasirodyme „A Broadcast / Looping Pieces“ („Transliacija / Besikartojančios dalys“) žaidęs su kalba, jos pervertimu ir pačia citavimo sąvoka. Jo šaltinis - kasdienių išgirstų pokalbių, pasisakymų nuotrupos, kaip ir kažkieno kadaise užfiksuotos sparnuotos frazės. Etchelso pasirodymas artimiausias stand-up´o žanrui.
Be jo ir nenutrūkstamos kalbos daugiau nieko nėra. Bereikšmės, o vėliau gal ir ką nors pasakančios frazės, vis kartojamos ir keičiami jų dėmenys. Nepertraukiamas atlikėjo ritmas, kalbos ritmas, o kartais ir riktas. Ką sakyti yra originalu, o kas - nuvalkiota? Arba tiksliau, viskas, kas sakoma, jau kada nors buvo pasakyta. Tikriausiai. Linijinio pasakojimo čia nerasime, išskyrus vieną, lyg svetimkūnį iššokančią istoriją, galbūt unikalią, o gal visgi jau matytą kažkokiame filme...?
Nesibaigiančios tirados metu vis neapleido jausmas, jog šis performansas galėtų kitaip skambėti didesnėje, parodų salės, meno centro erdvėje. Čia neliktų auditorijos - aktoriaus, o iš tiesų atsirastų transliuotojo ir bangas (ne)tyčia gaudančių praeivių santykis. Bet tai tik mintis, galbūt visai nepritinkanti menininko sumanymui. Rezultatas? Negaliu pasakyti, jog man tai buvo ypatingai įdomu. Kiek hipnotizuojanti patirtis - taip. Ir vis dėlto šis bei prancūzų pasirodymas, kurį tuoj pat aptarsiu, paliko netikėtai teigiamą įspūdį, nors atstovavo mano mažiau mėgstamam tekstinio pasirodymo žanrui. Nors iš karto labai aišku, kodėl, - abiem atvejais jis čia buvo suvokiamas visai kitaip.
Mūsuose teatro prisirišimas prie teksto, dažnai sąlygoja pavaldumą raštui. Sceninį veiksmą, vaizdinius sprendimus diktuoja ne tiek režisierius, kiek dramaturgas, transliuojamos ir deklaruojamos temos priklauso teksto, o ne spektaklio autoriui. Taigi, finale spektaklis telieka dramos vizualizacija, tolokai nuo naujo scenos kūrinio, kaip ir „aktoriaus teatras“ - literatūriniu, žodžio teatru. Tai, kas patraukė Etchelso ir Joris Lacoste darbuose buvo paprasčiausias išeities taškas: remtis kalba ir tekstu ne kaip prasmių ir temų šaltiniu, o „įdarbinti“ jį patį vaidybai, kitimui, naujų idėjų ir pačios kalbos percepcijos kūrimui. Paprasta, ar ne?
Lacoste ir „Encyclopédie de la parole“ (pr. „Žodžio enciklopedija“) spektaklyje „Suite No2“ („Siuita Nr. 2“), surinkti tekstai ne tik skambėjo kaip tikri muzikos kūriniai, bet ir veikė emocionaliai, atskirti nuo savo pirminės reikšmės. Meninis projektas „Encyclopèdie...“, - tyrinėja ir kaupia kalbamuosius tekstus visomis įmanomomis formomis ir vėliau juos, sudėtus į skirtingas kompozicijas, pristato kaip „Choralines siuitas“. Penki atlikėjai, pusantros valandos muzikiniu kūriniu demonstruoja neįtikėtinas balso, tarties ir (ne)vaidybos subtilybes. Jie kalba penkiomis kalbomis ir kas kartą - praktiškai be savojo akcento, kadangi dokumente užfiksuotas kalbančiojo natūralusis akcentas yra šios „muzikos“ dalis.
Visiškai viena šalia kitos čia skamba Portugalijos politiko kalba, eilinis aptarnaujančio operatoriaus pokalbis su nepatenkinta kliente, ar pabaigoje nutrūkstantis pilotų pokalbis su dispečeriais. Paveikus yra suvokimas ir žinojimas, jog visi šie atliekami tekstai yra realūs, kažkada įrašyti realių žmonių pokalbiai. Žavinga yra tai, jog ne jų turinys veikia publiką. Atvirkščiai, - forma, naudojamos išraiškos, intonacijos, skirtingos kalbos, akcentai, tempas, ritmika. Būtent muzikalioji ir išraiškos pusė sukuria mistišką ir kitokį pasaulio, kuriame sakomos šios kalbos, garsą. Monologai ir dialogai pinasi tavo galvoje ir sukuria savotišką dūzgesį. Šis spektaklis-tyrimas žengia toliau, nei kalbos atkūrimas ir jos estetinė išraiška. Čia pasirinktos veiksminės, performatyvios kalbos ir jų koliažas, kuria ne tik mūsų, bet ir kažkur už verbalinio suvokimo esantį pasaulį.
Švariai, be žodžių, apie nežinomybę, supančią mus, mūsų atsiradimą, egzistenciją ir pasaulį, - Marco Berrettini (kompanija *MELK PROD, Šveicarija) šokio spektaklis „iFeel2“. Lėtas, iš pirmo žvilgsnio monotoniškas, o gal net vienplanis vyresnio vyro ir jaunos moters duetas neskuba nei atsiskleisti, nei prisijaukinti publikos. Tikriausiai tai bene labiausiai ir žavi. Juodomis kelnėmis ir batais prisidengę atlikėjai ramiai „įeina“ į reikalingą ritmą ir praktiškai nekeisdami judesių kombinacijos, nė sekundei nesustodami juda estetiškoje ir subtilioje, terariumą primenančioje erdvėje.
Vis dėlto paveikiausia čia muzika, specialiai su grupe „Summer Music“ kurta paties Berrettini. Išsikeltas tikslas pirmiau sukurti pilną muzikinį libretą ir tik tuomet - choreografiją, tikrai pasiteisino. Iš esmės „iFeel2“ garso takelį galima su didžiausiu malonumu klausytis atskirai. Spektaklyje turininga muzika leido sumažinti judesių arsenalą iki minimumo ir pakviesti žiūrovą į meditatyvią žmogaus kelionę abstrakčiame, bet tuo pačiu metu labai artimame pasaulyje, kurį mes vadiname gyvenimu. Žinoma, būtų galima keliauti paskui kūrėjų nurodytus autorius, literatūrą, atpažinti konkrečias temas, bet šiuo atveju, šį kartą tai nebuvo mano tikslas. Spektaklio konstrukcija leido laisvai nuklysti ir mąstyti apie kiekvienam asmeniškai rūpinčius klausimus. O gal net išvalyti galvą nuo sudėtingų minčių ir grįžti į paprastą, švarų ritmą.
Žinau, kad jau turėjau atsibosti. Tai buvo paskutinis spektaklis, apie kurį norėjau papasakoti. Tai, kas vyko tarp ir po spektaklių buvo lygiai taip pat įsimintina. Ar tai būtų buvęs kiekvieno asmeninis pasirinkimas aplankyti nuostabią miesto varpinę ir tvirtovę, sužaisti „skandalistų“ organizuotose futbolo rungtynėse „Romantikai prieš cinikus“, stebėti svarbius futbolo mačus teatro rūsyje įrengtoje salėje, lankytis festivalio klubo renginiuose, susitikimuose su kūrėjais, pakeliauti „Skulptūrų kilometru“ ar paskaityti kasdien jaunosios teatrologų kartos leidžiamą festivalio laikraštį... Pastarajame gal ir nebuvo tiek daug angliškų tekstų, tačiau jaunieji stengėsi kiekvieną numerį praturtinti bent vienu ar dviem anglakalbiais rašiniais. Sužinojau, jog tai - kasmetinė praktika ir šiandien jau senokai studijas baigę, teatro srityje dirbantys kritikai atvykę į „Baltoscandal“ domisi ir palaiko jaunuosius kritikus, pasidalindami savo patirtimi ankstesniuose festivaliuose.
Tarp festivalio svečių, be pasirodžiusių menininkų, buvo ne tik estų teatro bendruomenė, bet ir svečiai iš kitų Europos šalių, tarp jų - ir scenografijos studentai iš Latvijos. Pastarieji pasakojo, jog atvyko tik porai dienų, bet tai - jų tradicija, kasmet įkvepianti naujiems darbams. Panašiai kalbėjo ir kūrybinė grupė iš Suomijos, kuriems apsilankymas šiame festivalyje buvo lyg kūrybinių dirbtuvių dalis. Matyt, toks ir yra „Baltoscandal“- susibūrimas tiems, kas domisi, diskutuoja, nevengia bandyti naujų ir kitokių kelių, nori matyti tai, kas yra „šviežia“ ir patys atrasti tai, kas jiems įdomu.
P.S.: vis galvodama apie tuos kitus pasaulius prisiminiau 2012 m. filmą „Holy motors“, pasakojantį tiek apie kiną, tiek apie aktorių, tiek ir apie mus, reikalaujančius alternatyvios realybės.
