Nuo ko prasideda teatro kritiko vasara? Nuo paskutinio sezono spektaklio. Tai visuomet būna magiškas reginys, kurio vyksmui artėjant į pabaigą, euforiškai imi artėti prie savosios laisvės. Išeini iš salės ir žinai: visas pasaulis tau po kojomis, dabar galėsi pasinerti į dailės, kino, Netflix´o, muzikos, grožinės literatūros pasaulius.
Praėjus ne daugiau, nei dviem savaitėms nuo išganingojo „paskutinio“, atsibundi kaimo sodyboje su knyga rankoje. Mirkt. Druskininkuose, „Baltų lankų“ akademinėje savaitėje. Mirkt. Rakverėje, teatro festivalyje. Mirkt. Žvejoji valtyje. Mirkt. Vilniuje, kuris vėl tavęs nepaleidžia. Ir supranti: neskaitant didžiausios pagautos žuvies, rudenį sutikus kolegas vėl atrodysi beviltiškai priklausoma nuo teatro, nes į klausimą „ką įdomaus nuveikei vasarą?“ galėsi atsakyti tik ilgais spektaklių atpasakojimais.
Taigi, kol dauguma taupė ir ėmė paskolas kelionėms į Avinjoną, aš nusprendžiau vykti į kaimyninę Estiją. Apsilankymas tarptautiniame „Baltoscandal“ festivalyje patikino, jog šiuolaikinis teatras gali būti kitoks, - toks, apie kurį galvodamas ar kalbėdamas kartais pasijunti esąs tikras lunatikas. Dar svarbesniu suvokimu įvardinčiau tai, jog tokiose kelionėse pamatyti spektakliai tik dar aukščiau iškelia kartelę kūrybiniams tikslams. Ir ne dėl to, jog jie būtų tobuli šedevrai, o dėl to, jog visuomet sveika prisiminti, kaip viskas iš tiesų paprasta, jei žinai, ką nori pasakyti.
„Baltoscandal“ - estų teatro bendruomenės metų susirinkimas. Čia galima išvysti visus, sužinoti naujausius gandus, pavardes ir t.t. Žinoma, būnant atvykėliu iš kitos šalies, vaizdas ir veiksmas gali būti kiek kitoks, tačiau laisvą bendravimą, atvirumą ir paprastumą iš estiškų teatro susibūrimų vargu ar panaikinsi. Kad ir kaip dažnai apie juos būtų kalbama kaip apie santūrius, šaltesnius žmones, jų taktiškumas ir ramybė kuria itin draugišką ir laisvą atmosferą bet kur: festivalyje, premjeroje, neformaliame susitikime.
Ne pirmus metus sekant ir domintis estų teatru, „Baltoscandal“ buvo įgavęs kiek mistiško, išskirtinio renginio įvaizdį. Net nežinau, kodėl. Šiemet jau keturioliktasis „skandalistų“, vadovaujamų Priito Raudo, susirinkimas kartais gal pasirodydavo kiek kuklus ir konformistinis, žvelgiant tiek į jo reputaciją, tiek iš šalies stebint festivalio senbuvių - stebėtojų nuotaikas. Vis dėlto, neskaitant vieno daugiau edukacinio festivalio programos momento - studentų pasirodymo - „Baltoscandal“ pasiūlė nemažai skirtingų, profesionalių ir savo analizuojamomis temomis paradoksaliai susišaukiančių spektaklių.
Dažnai po apsilankymo festivalyje teigiame, jog geras jis buvo tuomet, jei jame išvydai bent 3-4 įsimintinus spektaklius iš, tarkime, 12. Panašu, jog šį kartą būsiu sumušusi savo pačios rekordą: 8 iš 10. Apie juos, kiek įmanoma glaustai (nors bijau, kad paseksiu kolegos Jevsejevo takais), bet, tikiuosi, iškalbingai - dabar.
Iš tiesų apie šiuos spektaklius nesiėmiau rašyti iškart, vos tik grįžusi iš festivalio. Viena vertus įspūdžių buvo per daug, kita vertus labai norėjosi peikti lietuviškus teatro festivalius, o galiausiai niekaip negalėjau užčiuopti to, kas kažkur pasąmonėje visą laiką jungė visus matytus darbus. Taigi, atslūgus emocijoms, nebandant įsiūlyti Lietuvos festivalių kuratoriams aktualių kūrinių, supratau, jog žavesys ir tema slėpėsi tuose pačiuose išsiilgtuose kituose pasauliuose.
Kasdien skaitant apie naujus teroro išpuolius, masines žudynes, perversmus, susipažįstant su vis naujais ir keistesniais pasaulio politikų sprendimais, pačiais politikais bei nesuvokiamais eilinių žmonių poelgiais, kaip niekada anksčiau norisi sugalvoti vietą, kurioje būtų galima ką nors pakeisti. Ir tai tikrai nėra teatras, siūlantis užuovėją, smagų laiką ir tik pozityvias mintis. O jei tai ir yra teatras, tai tik toks, kuris kuria savo naujus pasaulius, kaip ironiškus atitikmenis esamajam, tokius absurdiškus, jog net... realius.
Labai atvirai tokiu savotišku dualizmu naudojosi Lond Malmborg savo kūrinyje „99 Words for Void“ (ang. „99 žodžiai tuštumai“). Jauna estės ir švedo pora, dažniau kurianti atskirai, šį kartą scenoje tapo kitokia šeima. Vyras ir žmona virto broliu ir seserimi - riteriais, pasikausčiusiais tikrais šarvais, saugančiais „bendražmogiškąsias“ vertybes. Sąmoningai prožektorių kaitroje 95 min. laikydami žiūrovus, jie pasakoja apie pagarbą teatrui ir jo revoliucionieriams, kurių dėka jiedu šiandien gali būti scenoje. Bendrauja su publika visiškai atvirai, pasakodami istoriją apie savo nuostabią ir išskirtinę mamą, dirbusią kavos pramonėje. Prisimena ir 2015 sausio 7 d., kai jiedu, būdami Briuselyje, sužinojo apie ataką „Charlie Hebdo“ redakcijoje. Tuomet jie suprato iki tol nesuvokiamą dalyką: yra žmonių, iš tiesų kariaujančių su menu, su menininkais. Tai - tikra. Tad štai jie ir stojo ginti... Savęs? Meno? Vertybių? Juk išpuolis buvo prieš menininkus ir jų... ?
Tačiau spektaklio metu apie terorą nesvarstoma, nes svarbesniu tampa esamuoju laiku vykdomas teroras. Nors iš pirmo žvilgsnio vyksta tik ilgas vaikų pasakojimas apie jų vaikystę, šeimą, įamžintą neišpakuotuose TIGER rėmeliuose, kažkas pavaišinamas kava... Spektaklio kūrėjai sugeba itin žavingai vienu metu išlaikyti neva itin atvirą bendravimą su žiūrovu, nuoširdžiai pasakodami nebūtas istorijas, kartkartėmis netikėtai primindami dvynius iš Jimo Jarmusho filmo „Kava ir cigaretės“. Jie žaidžia su visuotiniu sutarimu: tu vaidini, o aš tikiu. Savo pačios rankose apžiūrėjus nebe pirmą rėmelį, stebiesi savo pačios logika. Iš tiesų norėtum, jog pasaulyje būtų gyvenusi tokia Mama, tuo pačiu mąstai, kas turėjo atsitikti šių žmonių gyvenime, jog jiems „taip nuvažiuotų stogas“. Bet finale jie gali daryti, ką panorėję, nes jie mus laiko šioje salėje. Nors iš tiesų esame laisvi...?
Iš pažiūros paprastame lyg dvi kapeikos, subtiliame ir visgi daugiasluoksniame - konceptualiame spektaklyje lėtai, bet užtikrintai keliaujama per sutarimus, sąlygas ir būsenas. Ir aš net nežinau, ar tai yra kažkas, ką būtų galima iš tiesų gretinti, tačiau taip, 95 minutes esame įkaitai ir klausomės neaiškios ideologijos, kuria norisi patikėti. O kodėl tai nėra baisu? Kartais - gali būti, matant aklą pasiryžimą veikti... teisingai? Ir tik pabaigoje kažkokia sunkiai apibrėžiama realybės pajauta vis primena apie tai, kaip arti yra gynyba ir puolimas.
Jei Lond Malmborg alternatyvius pasaulius kūrė žiūrovų mintyse, vokiečių „Showcase Beat le Mot“ vyrai plušo rengdami savo „supernacių“ užduotis: keliones laike, siekiant parengti žmoniją Hitlerio atėjimui. Spektaklis ypatingu pavadinimu „Nazisuperpeople are better than you all - The Horror of the Ordinary” („Naciųsuperžmonės yra geresni už jus visus - Paprastųjų siaubas“) iš tiesų yra pustrečios valandos „Monty Python“ stiliaus humoro karnavalas, pasileidęs tiek pat, kiek ir jo struktūra. Užbėgdama už akių iš karto pripažįstu, jog tai, ką sukūrė vokiečių komanda, anaiptol nebėra didžiausia naujovė, galbūt net labiau primena nostalgiją visai neseniai visus taip sužavėjusiam postdraminiam teatrui (ar jo galimybei). Lygiai taip pat nemanau, jog jiems tai rūpėtų. Vienas iš „senųjų teatro pankų“ nurodymų kūrėjams yra kiek įmanomai mažiau eiti į teatrą ir žiūrėti kuo daugiau televizijos ir filmų.
1997 m. įsikūręs tarptautinis performanso - teatro kolektyvas jau yra užsitarnavęs vardą ir sukūręs savo istoriją. Pirmą kartą juos gyvai pamatai 2016-aisiais už Rakverės miesto ribų esančiame kluone. Mažų mažiausiai originalu. Festivalio autobusais (nemokamai vežiojusiais viso festivalio metu į kiekvieną pasirodymą) atvykę svečiai turėjo pereiti dalį lauko, kol pakliuvo į pasirodymo erdvę, - iš karto iki galo nesuprantamai scenografija išbraižytą klėtį su viso spektaklio metu veikiančiu baru. Prieš pasirodymą taip pat buvo paskleistas gandas, jog alkoholis čia - labai vartotinas.
Istorija, kaip minėjau, paprasta: Hitleris savo valdymo metais surinko keturių „supernacių“ (sangviniko, choleriko, flegmatiko ir melancholiko) komandą ir išsiuntė juos keliauti laiko mašina, kiekviename laikotarpyje įdiegiant koduotą palankumą būsimajam režimui. Ketveriukės ir žiūrovų kelionę laiku papildo gyvai miksuojama Albrechto Kunze´s muzika, o viskam vadovauja virtualioji She-Wolf Sharon of the SS, prabilusi Sharon Smith (kompanija „Gob Squad“) balsu. Ir jei kam nors šiuo metu įdomus ryšys tarp šių kūrėjų: jie visi - Gyseno universiteto, taip pat išugdžiusio Hansą-Thiesą Lehmanną, auklėtiniai. Bet tai - tik biografijų subtilybės, kurias tiesiog knieti paminėti.
Finale, šiame spektaklyje kiekvienas gauna tai, ką nori gauti. Keturi jaunebejaunuoliai rimtais veidais, (formaliai žvelgiant) prastoka vaidyba, apsirengę nacių uniformomis muilo burbulais pripildyta „laiko mašina“ ir šaldytuvais keliauja pas Julijų Cezarį, Jėzų, Liudviką XIV, ledynmečio žmones ir t.t. Su dauguma iš jų komunikuodami kalbos adapterio, įstatomo į žmogaus išeinamąją, pagalba. Viduryje pasirodymo publika kviečiama paragauti vaišių ir jų draugo Jėzaus „pagaminto“ vyno, prieš grąžinant jį atgal į kapą prisikėlimui. Ir tai - tik labai nedidelė dalis išmonės, kuria, iš esmės, ir yra žaidžiama visą pasirodymą. Savaime suprantama, jog pabaigoje, atlikę visas užduotis, į Hitlerio Vokietiją grįžę „supernaciai“ privalo fiurerį nužudyti, nes, jiems pakeitus istoriją, pastarasis tapo tironu.
Žinau, kad ką tik praleidau begalę laiko, aprašinėdama tai, kas vyko spektaklio metu, tačiau vargu ar galima ką nors kito šiuo atveju aptarti. Čia žaidžiama „netaisyklingomis“ teatro taisyklėmis, apnuoginami visi jo kūrimo įrankiai, o pasakojimas konstruojamas neva logiško koliažo principu. Viskam pasibaigus jauti, jog svarbiausia buvo praleisti laiką kartu, pasijuokti iš to, ką visi ir taip gerai žinome ir atsidusti, pagalvojus, jog istorijos pakeisti negali, o dar dažniau - ji tiesiog kartojasi, todėl per daug liūdėti, o ir stengtis pakeisti pasaulį, neverta. Geriau pasitelkti visa gelbėjančią (savi)ironiją.
Gerokai abstraktesnį ir tamsesnį karnavalą sukūrė estų NO99 trupė su režisiere Ene-Liis Semper, spektaklyje „El Dorado: The Clowns´ Raid of Destruction“ („Eldoradas: klouno destrukcijos reidas“). Tai ilgas, hipnotizuojantis, vizualus pasakojimas (?), kelionė (klouno) gyvenimu savojo Eldorado link. Veiksmo aikštele tampa nuolat besisukanti gyvenimo/cirko arena, kurioje veikia (atlieka numerius) deformuoti, keisti (gyvenimo) klounai. Teatre ieškantiems konkrečios istorijos čia tektų labai nusivilti. Kiekvienas personažas, vaizdinys, scenografijos detalė, imantis nagrinėti atskirai, jau vien savo gausa gali „susprogdinti“ smegenis. Tiek, kiek akivaizdžiai vystosi klouno vaidinimo - žmogaus gyvenimo, pasaulio paralelė, tiek pat žiūrovo percepciją „kibina“ aliuzijos į Šventąjį raštą. Visko yra daug, kaip ir laiko, kuris retkarčiais neįmanomai ištįsta, lyg mus kankinant. Ir viskas yra tamsu, nervingai juokinga, baugu.
Ar iš tiesų gyvenimas toks tamsus? Galbūt, bet mes jame patys sau kuriame pokštus, šviesą, nerimastingai laukdami paskutiniosios, galbūt nuvesiančios mus į šviesesnę alternatyvą. Ir tik pačioje pabaigoje, ant mirusiojo klouno (nuostabi Marika Vaarik) byrant auksiniams rutuliukams, erdvei tampant panašia į vaikišką burbulų baseiną, atmintyje iškyla Franko Castorfo „Kaputt“, prieš porą metų matytas Berlyne. Besidomintiems teatru iš tiesų būtų galima nurodyti šio vokiečio kūrybą, bandant nupasakoti Semper stilistiką.
„El Dorado“ nėra kūrinys, kurį norisi atpasakoti, o vėlgi - patyrimas, kurį būtų sunku perduoti. Be to, norint detaliau analizuoti, reiktų jį dar bent porą kartų pamatyti. Nuorodų ir įvaizdžių dėlionė (galbūt taip galima apibūdinti šį spektaklį), sąmoningai tempia paskui save kurti naujas nuorodas ir neatskleisti jokių tiesų, ar tikslų. Elgtis taip, kaip šiame gyvenime ir šiame pasaulyje su mumis elgiasi ta nuolat besisukanti jėga.
PERTRAUKA: dar nemačiusiems rekomenduojama pasižiūrėti „B-Movie: Lust & Sound In West-Berlin (1979-1989)“. Tai nėniekaip susiję su tuo, ką rašiau, ar apie ką tuoj rašysiu.
