Roberto Wilsono ir Philipo Glasso opera „Einšteinas paplūdimyje" (Einstein on the Beach) prikeltas jau trečią kartą. Wilsonas teigia nemėgstantis atgaivinti savo senų pastatymų, bet su šia opera viskas kitaip. Šiais metais ji buvo pristatyta Paryžiuje, o neseniai - ir Berlyne. Vokiečių teatro kritikas, Laisvojo universiteto dėstytojas Thomas Irmeris siūlo savo įspūdžius.
1976 m. Avinjone pirmą kartą buvo parodyta penkių valandų trukmės keturių veiksmų opera, visiems laikams iš esmės pakeitusi dramos teatro, muzikos, taip pat ir šokio teatro suvokimą. Vietoj siužetinės operos arba pavadinime įvardytos asmenybės biografijos choro garsų serija pateikta keliuose asociatyviai, - milžiniškas garvežys, teismo salė, po jos sekantis kalėjimas ir galiausiai vaizdas kosminiame laive, kuriame šokėjas atrodė kaip judanti piktograma prieš milžiniškus žibintus. Žinantieji, kad Einsteinas mėgo groti smuiku, galėjo suprasti Philippo Glasso minimalistinės muzikos kompozicijos pobūdį, kurioje vėl ir vėl pasigirsdavo smuiko solo. O kas prisiminė, kad Einsteinas knygoje „Reliatyvumo teorija" važiuojantį traukinį panaudojo kaip pavyzdį laiko ir erdvės ryšiui išaiškinti, lėtą, hipnotizuojantį garvežio stūmimąsi priėmė kaip atramos tašką dideliam lankui, sujungiančiam geležinkelio amžių Einsteino jaunystėje ir - pagal atominės bombos sprogimo projekciją - kosminių skrydžių startą jo gyvenimo pabaigoje. Visa kita tik gryna forma grynai muzikai ir grynam judesiui pagal Andrew De Groato ir Lucindos Childs choreografiją. Su intermedijomis, vadinamosiomis jungiamosiomis pjesėmis, knee plays, sukurtomis iš atsitiktinių kasdienių pašnekesių.
Wilsonas ir Glassas jau senokai linkę abejoti, kad kūrinio premjera paveikusi tarsi erdvėlaivis iš kitos planetos. Šiandienos teatras iš tikrųjų yra daug konservatyvesnis, publika anuomet savo ruožtu buvo daug atviresnė tokioms naujovėms. Apskritai pažinojusieji 8-ojo dešimtmečio pradžios Niujorko sceną būtų turėję matyti, kad kūrinys tik nuosekliai susiejo pavienius elementus (Glasso muziką, naująjį šokį ir Wilsono vaizdų teatrą) tarpusavyje. Vėliau Glassas prisiminė: „Mes su Wilsonu bandėme akcentuoti kiekvieno elemento vidinę struktūrą. Žinoma, turiu pripažinti, kad šis darbo metodas yra tik netiesioginis Wilsono nuopelnas. Tikroji šios estetikos kilmė priklauso Marceliui Duchamp´ui. Šios idėjos mus pasiekė per Robertą Rauschenbergą, Jasperą Johnsą ir Merce´ą Cunninghamą. Jos nusako modernią estetiką, kuri iš dalies perkelia kūrinio prasmę žiūrovų suvokimui". O čia dar prisidėjo visai kitais išeities taškais besiremiantis Wilsonas su kitų teatro novatorių - nuo Brechto iki „Living Theatre" - aktyviais siekiais, dar neregėtais operoje.
„Einsteinas paplūdimyje" tapo pirmuoju Wilsono klasikiniu pastatymu, keletą sykių atgaivintu dideliems tarptautiniams turams, pirmiausiai 1984, vėliau 1992 metais. Kartais šis kūrinys būdavo interpretuojamas ir kitų režisierių, - 10-ajame dešimtmetyje Štutgarte jį pastatė Achimas Freyeris, o buvusiojo VDR valstybės banko patalpose (ir rūsyje su seifais) 2000 metais operą režisavo Berlyne gyvenantis amerikiečių kompozitorius Ari Benjaminas Meyersas.
Taigi trečiąkart prikeliant operą ir ją parodant keturiuose kontinentuose Berlyno Festspiele rūmai ir Maerz-Musik festivalis buvo paskutinė stotelė. Nėra lengva tiksliai apibūdinti šią atnaujinto pastatymo premjerą. Praėjus daugybei metų spektaklyje atsirado istorinės rekonstrukcijos aspektas ir neišvengiamai naujas vaidmenų paskirstymas; nors kūrinys ir išliko toks pat, tai turėjo didelės įtakos pastatymui. Pirmame veiksme pakeista Lucindos Childs šokio solo „Partija trijose įstrižainėse", per kurią scenoje lėtai stumiamas garvežys, - jį atliko nebe amerikiečių choreografijos ikona, bet Childs trupės šokėja Caitlin Scarton. Apie 20 minučių šokėja kartoja žingsnius, lėtai matuodama erdvės įstrižaines priešais garvežį, kuriame komiškai vaiposi pypkiuojantis viršininkas. Tai yra pirmoji judesio, vaizdo ir muzikos kulminacija keturias valandas be pertraukos trunkančiame spektaklyje. Žiūrovai, kada tik panorėję, pertrauką gali pasidaryti patys. Tačiau taip jie gali praleisti jaudinantį Jenniferio Koh (su žilu Einsteino peruku) smuiko solo, o kartu ir antrąjį kulminacinį tašką.
Skaisčiai balta, o vėliau, erdvėlaivyje, šiltai geltona šviesa, baltai grimuoti choristai baltais marškiniais ir juodomis petnešomis, didingai atrodančios dekoracijos atskleidžia vėlesnės Wilsono kūrybos struktūrinius elementus. Iš tikrųjų ‚ „Einsteinas paplūdimyje" aiškiai atspindi gryną vėlesniojo Wilsono teatro esenciją: margesnį ir pakilesnį jo muzikinį „Piterio Peno" variantą Berliner Ensemble, taip pat kiek kitokios krypties, kalba paremtą siurrealizmo estetiką spektakliuose „Death, Destruction & Detroit" ir „Hamletmachine" (Niujorkas ir Hamburgas) 9-ajame dešimtmetyje. Bet stebina, kaip gaiviai, paprastai ir stipriai ši Wilsono esmė juntama spektaklyje „Einšteinas paplūdimyje" po 38 metų - lyg būtų prisikėlusi savaime. Tai vienetinis atvejis šiuolaikinio teatro istorijoje.
Tik intermedijos, jungiančios atskirus pjesės veiksmus, daugiausia iš ilgamečio Wilsono partnerio autisto Christopherio Knowleso tekstų, prarado savo dirginantį aštrumą Einšteino asociacijų pasaulyje. Dabar jos artimesnės muzikai - kaip pauzės - nei suvokiamai žodinei reikšmei, kas ir anuomet iš esmės buvo sunkiai įmanoma. Todėl muzika triumfuoja prieš tekstą šiame vaizdų ir muzikos teatre, nors tai ir nebūdinga vėlesniems Wilsono klasikos repertuaro pastatymams Europos nacionaliniuose ir valstybiniuose teatruose. Michaelas Riesmanas dirigavo kompozitoriaus Philipo Glasso ansambliui visas Wilsono „Einsteino" versijas nuo Avinjono festivalio laikų, ir jo dėka šį kūrinį galima klausytis ir kaip atskirą koncertą (yra išleistas CD) su Glasso mėgstamais ypatingais Gordono Beffermanso klavišiniais, kurie giliais tonai užpildo visą teatro erdvę iki pat žiūrovų pilvų.
Šalia stipriai juntamos Wilsono teatro esencijos dar vienas šio atgimimo aspektas yra jo lengvumas. Anuomet Niujorke menams turėjo būti geri laikai. Neapsunkintas meno politikavimo ir visiškai laisvas nuo savo paties recepcijos istorijos (ji praktiškai iki šių dienų yra autorių rankose - jo produkcija atlaiko pačius griežčiausius reikalavimus), „Einsteinas paplūdimyje" vis dar yra tokia opera, kuri skatina žanrą ir patį teatrą naujai pažvelgti į save. Ji iki šiandienos nepralenkiama kaip XX amžiaus gairė ir erdvėlaivis į XXI amžių.
Iš vokiečių kalbos vertė Milda Brukštutė
