„Vieną lietingą lapkričio dieną, mūvėdamas džinsais, vokiečių teatro režisierius Thomas Ostermeieris sėdi vidury savo lofto Berlyne, gurkšnoja puikųjį Chablis vyną ir tyrinėja mane akimis“ - taip savo straipsnį „Newsweek“ pradėjo rašytojas ir istorikas Josephas Pearsonas. Įdomu rašytojo akimis pamatyti režisierių, nes jie abu tiria vienas kitą: „Jo žvilgsnis labai intensyvus. Nors mūsų profesiniai keliai ne kartą buvo susikirtę, jaučiu, kad jam įdomios net menkiausios detalės. Per ankstesnįjį interviu režisierius minėjo, kad atsisėdęs parke ant suoliuko gali valandų valandas stebėti žmones ir tykoti akimirkos, kai jie „praranda kontrolę, nukrenta kaukės ir žmogus parodo savo tikrą charakterį“.
Kanadietis Josephas Pearsonas gyvena Berlyne, rašo knygas, bendradarbiauja su anglakalbe internetine žiniasklaida ir yra teatro, kuriam vadovauja Thomas Ostermeieris, kūrybinės grupės narys, jo pareigos teatre - eseistas. Šįkart Ostermeierio lofte jie kalbėjosi, kai režisierius repetavo Arthuro Schnitzlerio pjesę „Profesorius Bernhardis“, ruošdamasis parodyti antisemitizmą kaip politinį žaidimą. Premjera įvyko gruodžio 17 d.
Siūlome paskaityti Pearsono straipsnio apie Ostermeierį ištraukas.
„48-erių m. režisierius jau šešiolika metų vadovauja Berlyno Schaubühne teatrui. Jis yra garsiausias Vokietijos teatro režisierius ir, anot vieno žymiausių Europos teatrologų Peterio Boenischo, - pats svarbiausias. Nors Ostermeierio spektaklių nepamatysi Brodvėjuje, jie nuolat vaidinami Londono Barbicane bei kituose geriausiuose teatruose visame pasaulyje, kur žiūrovai vertina režisieriaus talentą valdyti smulkiausius gestus ir tai, kaip puikiai jis sukalibruoja kamerines dramas.
Jo darbai sulaukia didžiulių atgarsių. Pernai pastatytas Shakespeare´o „Ričardas III“ Avinjono festivalyje sukėlė tikrą sensaciją, - tai nemažas pasiekimas turint omeny, kad šis festivalis nuolat kelia šiuolaikinio teatro kartelę. (...) Daug triukšmo sukėlė įsimintina pagrindinį vaidmenį spektaklyje atlikusio garsaus vokiečių kino aktoriaus Larso Eidingerio vaidyba. Jo Ričardas - pusiau didžėjus, pusiau ištvirkusi roko žvaigždė. Norėdamas sužavėti ledi Aną, jis spektaklyje išsirengia nuogai ir grasina persidurti kardu. Spektaklis nukeliavo net iki Kinijos - šalies, kurioje drama apie absoliučios valdžios troškimą galėtų sukelti rūpesčių.
Tuo tarpu Ostermeieris repetuoja spektaklį „Profesorius Bernhardis“ pagal 1912 m. Arthuro Schnitzlerio parašytą niūrią pjesę, nagrinėjančią antisemitizmo XX a. pr. Austrijoje problemą. Pjesėje žydų kilmės daktaras persekiojamas, nes dėl medicininių priežasčių atsisakė leisti katalikų kunigui suteikti ligoniui paskutinį patepimą. Kiti daktarai bei politikai pasinaudoja šia situacija kaip galimybe susitvarkyti savo karjeras. Pjesės pagrindu tapo paties Schnitzlerio - žydo gydytojo, dirbusio Vienoje - ir jo tėvo, garsaus laringologo, patirtis. Ostermeierio apsisprendimą statyti šią pjesę lėmė pastarojo meto įvykiai.
„Pirmiausia norėjau pastatyti šią pjesę Avinjono festivaliui, kaip atsaką į Nacionalinio Fronto pergales Prancūzijoje. Man atrodė, kad Prancūzijoje antisemitizmas yra didesnė problema negu Vokietijoje. Tačiau ksenofobiškos, homofobiškos ir prieš pabėgėlius nusistačiusios partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) iškilimas per pastaruosius dvejus metus ir pirmoji pabėgėlių banga rodo, kad su kiekviena diena ši pjesė tampa vis aktualesnė.“
Daug reikšmės turėjo ir su Schaubühne susiję įvykiai. Pastaruoju metu šis teatras laidė nemažai kritikos strėlių į Vokietijos dešiniuosius radikalus. Kritika buvo tokia arši, kad AfD narė ir vieno iš Adolfo Hitlerio vyriausybės ministrų anūkė Beatrix von Storch net padavė teatrą į teismą. 2015 spalį Schaubühne pastatė spektaklį „FEAR“ pagal naujausiąją dramaturgo Falko Richterio, su kuriuo Schaubühne dažnai bendradarbiauja, pjesę. Von Storch - pagrindinio pjesės personažo prototipas. Spektaklyje karikatūriškai vaizduojama jos karjera, ją kankina nacių vampyrai ir keršto ištroškę vaiduokliai iš Vokietijos praeities. Po to, kai von Storch kreipėsi į teismą kartu su krikščionių demokratų partijos atstove Hedwig von Beverfoerde, šis ne tik išsprendė bylą teatro naudai, bet net panaikino anksčiau priimtą draudimą spektaklyje naudoti šių moterų atvaizdus. Atsakydamas į kaltinimus, kad pjesė pažeidžia ieškovių konstitucinę teisę į žmogiškąjį orumą teisėjas pareiškė: „Kiekvienam žiūrovui aišku, jog tai tik spektaklis“.
Ostermeieriui šis teismo procesas buvo dar viena paskata statyti „Profesorių Bernhardį“. „FEAR - akivaizdžiai politinis spektaklis. Man buvo įdomu, ką galima pasakyti sudėtingame Schnitzlerio pasaulyje, kurio personažai nėra prisiekę antisemitai, o tik naudoja antisemitizmą politiniams galios žaidimams. Tai iškreipta situacija. panašiai veikia ir šis [naujasis] politinis judėjimas. Nors gal tik 10 proc. žmonių turi rasistines pažiūras, tačiau, kai šios idėjos pasklinda, situacija tampa labai pavojinga.“
Ar šis spektaklis turės tiesioginių nuorodų į šiuolaikinę Vokietijos politiką? „Na, mes įtraukėme keletą Angelos Merkel pasisakymų apie Böhmermanno teismą.“
Ostermeieris turi omeny vokiečių komiko Jano Böhmermanno, 2016 m. kovo mėnesį sukurtą nešvankybių pilną satyrinį eilėraštį, kuriame kritikuojamas Turkijos premjeras Recepas Erdoganas, teismą. Angela Merkel galų gale sutiko su Erdogano prašymu leisti, kad Böhmermanną teistų Vokietijos teismas - toks leidimas padarytas, remiantis pasenusiu vokiečių įstatymu, draudžiančiu įžeidinėti užsienio valstybių valdovus. „Buvau sukrėstas, kad Merkel nestojo ginti tiesos,“ - sako Ostermeieris - „o nusiuntė tą žmogų į teisiamųjų suolą“. (...)
Sakau, kad mano nuomone „Profesorius Bernhardis“ turi daug bendrumų su 2014 m. Ostermeierio pastatytu ir nemažai pasaulio apkeliavusiu Ibseno „Visuomenės priešu“. Režisierius prisimena piktą Vengrijos radikalių tinklaraštininkų reakciją į šį spektaklį. Jie rašė, kad jų šalyje žmonės todėl ir išsirinko dešiniuosius į valdžią, kad būtų apsaugoti nuo „panašaus mėšlo“. Pagrindinį „Visuomenės priešo“ veikėją Stokmaną - panašiai kaip ir profesorių Bernhardį - ima persekioti jo kolegos, nes jis elgiasi kaip autsaideris. Finale Stokmanas viskuo rizikuodamas stoja ginti tiesos. Kodėl režisierius vėl ir vėl grįžta prie atskirų asmenų persekiojimo problemos?
Ostermeieris atsako, kad taip yra todėl, kad jį „domina tiesa. Abi pjesės nagrinėja tiesos ir kam ji priklauso problemą. Iš dalies šiuolaikinės katastrofos kyla todėl, kad buržuazija nekreipia dėmesio į tiesą, ar tai būtų tiesa apie klimato kaitą, ar apie nelygybę, ar apie rasizmą. „Profesorius Bernhardis“ - labai sudėtinga pjesė. Ilgainiui daktaras pasiduoda ir nustoja ginti tiesą, kuriai atstovauja. Skirtingai nuo „Visuomenės priešo“, čia pagrindinis personažas nėra drąsiai valdžiai besipriešinantis herojus, o galingesnių už jį jėgų palaužtas žmogus“.
Galbūt Ostermeieris mato save kaip žmogų, kuris kaip Bernhardis ar Stokmanas turi drąsos pasipriešinti valdžiai, o gal jis renkasi pjeses, nes taip jo kūrybinis protas reaguoja jį supantį pasaulį. Kaip bebūtų, Ostermeierio kol kas nepalaužė galingieji ir tai yra puiku, nes visuomenei labai reikalingi žmonės, neprarandantys budrumo ir drąsiai fiksuojantys akimirkas, kai nuo veidų nukrenta visos kaukės“, rašo Josephas Pearsonas.
Išvertė Judita Gliauberzonaitė
