Eva-Liisa Linder
Kaip ir kitose Baltijos šalyse, Estijoje pastaruoju metu formuojasi politinis teatras. Atgavus nepriklausomybę teatras, kaip pogrindinis forumas, su kodine užuominų ir aliuzijų kalba prarado savo svarbą. Tuo pat metu išryškėjo, kad jis nesugeba atvirai kalbėti šiuolaikinėmis politinėmis temomis.
Pastaraisiais dešimtmečiais estų teatro institucinis ir meninis lygmenys kito; atsirado mažų privačių trupių, intensyviai vystėsi šiuolaikinis vizualinis teatras. Tačiau repertuare vis dar vyrauja psichologinis realizmas ir „amžinosios vertybės". Paskutiniame XX a. dešimtmetyje buvo tik keletas dokumentinio teatro pavyzdžių, keli buržuazinio stiliaus pastatymai probleminiais klausimais ir dar keli spektakliai, apie kuriuos recenzijose pažymėta, kad jų keliamos problemos „išlieka aktualios ir mūsų dienomis"[i].
Tame dešimtmetyje politiniai spektakliai pradėti statyti pirmo Estijoje privataus teatro „Von Krahl", įkurto 1992 m., scenoje. Šis teatras parsisiųsdino kelis socialinės kritikos veikalus, kuriais pristatė užsienio dramaturgus ir režisierius. Šiuolaikinio anglų dramaturgo Marko Ravenhillo, in-yer-face teatro atstovo, ir Joukko Tukka, suomiškojo teatro enfant terrible atstovo, pjesės kritikavo kapitalizmą ir kėlė aikštėn visuomenės ydas. Iškilęs „kalbančių galvų" teatro fone, „Von Krahl" parengė dirvą tolesniam politinio-meninio eksperimentinio teatro vystymuisi.
Pirmasis teatras, naudojęs brechtiškojo epinio ir šiuolaikinio postdraminio teatro estetiką, atsirado 2005 metais. Senajam komedijos teatrui Talino centre atitekus miesto administracijai, pastatas buvo patikėtas Tiitui Ojasoo, jaunam režisieriui, ir Ene-Liis Semper, tarptautiniu mastu žinomai aktorei. Jų kūrybinį bendradarbiavimą vainikavo valstybės finansuojamo teatro gimimas: teatras paveldėjo vidutinio dydžio sceną ir turėjo 10 aktorių bei dramaturgą. Trupė pasivadino Teatru „NO99": skaičius 99 mažėjo su kiekvienu nauju pastatymu, tarsi primindamas, kad laikas bėga ir neleidžia gaišti. Pradėta nuo idealistinės prieigos ir aiškaus meninio braižo. Neseniai įvykusi apklausa parodė, kad „NO99" tarp kitų Estijos teatrų išsiskiria ryškiausiu savitumu: 80-90 % respondentų apibūdino jį kaip šiuolaikinį, visuomeniškai reikšmingą ir drąsų[ii].
Pats pirmasis pastatymas „Kartais atrodo, kad gyvenimas prabėgo be meilės" buvo įvertintas kaip „NO99" programinis pareiškimas. Gimęs iš improvizacijų Yukio Mishimos kūrinių temomis, spektaklis propagavo nevaržomo žaidimo, aistringos meilės ir drąsos turėti idealus idėjas. Trupė ėmėsi misijos praplėsti teatro estetinę erdvę, nuolat analizuoti socialinius procesus ir siekti didesnio atgarsio visuomenėje[iii]. Vienas iš trupės tikslų nuo pat pradžių buvo teatrą priartinti prie publikos populiariais pastatymais, taikant „cukravimo" metodą, t. y. kabareto stiliaus vaidinimais saldinant šiaip jau karčias rimtų socialinių temų piliules ir kritinio mąstymo poreikį.
„NO99" repertuarą sudarė dramos pastatymai (Euripido, Čechovo, Jarry, McDonagho) bei filmų („Stalkeris", „Rembo") adaptacijos, tačiau nemaža spektaklių gimė tiesiog repeticijose - iš etiudų, aktorių pasakojimų, rimtų socialinių tyrimų ir pan. Greta įprastų spektaklių, „NO99" atliko keletą vadinamųjų „vienkartinių" akcijų, kuriomis patikrino keistokų idėjų pasisekimą ar žlugimą ir kartu išbandė aktorių fizines bei psichologines ribas. Pavyzdžiui, kartą jie atliko monologą 99 kartus iš eilės; vaidino Mrožeko „Atviroje jūroje", pamažu vis labiau apgirsdami.
Jų pastatymų estetiką galima sieti su postdraminiu teatru: fiziškai prisodrintu, naudojančiu ekspresyvią popkultūrą, medijas, abstrakčius įvaizdžius, garsovaizdžius, instaliacijas, aktorių ne-vaidybą ir bendrą erdvę. Ene-Liis Semper, trupės meno vadovė, sutinka, kad daugeliu aspektų „NO99" labiau primena konceptualų meno projektą nei klasikinį teatrą su nuolatiniu repertuaru[iv]. Pailiustruosime teiginį keliais labiausiai intriguojančias eksperimentais.
Pirmieji įsidėmėtini socialiniai pastatymai buvo „Nafta!" (2006) ir „Karšti Estijos vaikinai" (2007): pirmasis apie energetinę krizę, antrasis apie demografines problemas. Spektaklyje „Nafta!" apie naftos atsargų išsėmimo problemas kalbama kabareto ir kritinio teatro mišinio metodu, primenančiu Brechto kvietimą kurti pramoginio pobūdžio didaktinį teatrą. Spektaklį galima apibūdinti kaip atstovaujantį Cool Fun krypčiai, su striptizo, popmuzikos ir fiktyvaus TV šou elementais. „Karšti Estijos vaikinai" kalba apie galimą estų tautos išnykimą. Problema pateikiama etiudų, šokių ir dainų serija ir primena dokumentinį-satyrinį reviu. Siužetas: grupė vyrų imasi žūtbūtinių priemonių, kurdami klubą su vieninteliu tikslu: pridaryti kuo daugiau vaikų.
Vienas iš ambicingiausių „NO99" projektų buvo šiaudų instaliacija - festivalio namai, pastatyti 2011 metais Talino centre keliems vasaros mėnesiams. Juodas kubas medžių paunksmėje, su vaizdu į jūrą, pavadintas Šiaudų teatru, veikė kaip valgykla, biblioteka ir žaidimų aikštelė. Kartu jis pasitarnavo kaip scena užsienio teatrų (Berlin Volksbühne, Gob Squad, She She Pop ir kt.) gastroliniams spektakliams.
Taigi teatro „NO99" atsiradimas pakeitė teatrinį klimatą ne tik nauja estetika ir provokuojančiomis temomis (nacionalizmas, rasizmas, kapitalizmas, energetinė krizė ir pan.), bet ir nuolat keliamomis abejonėmis estų tautinės tapatybės klausimu. Kitas ryškus bruožas - intensyvių ryšių su Europos teatrais plėtojimas, dalyvavimas festivaliuose ir bendradarbiavimas su vokiečių bei britų trupėmis. Vokiečių režisierius Sebastianas Nüblingas Taline pastatė du spektaklius su tarptautinėmis aktorių trupėmis: „Trys karalystės" („Three Kingdoms", 2011) ir „Ilona, Rozeta, Sju" („Ilona, Rosetta, Sue", 2013).
Naują politinio teatro lygį „NO99" 2010-ųjų kovo mėnesį pasiekė įkurdamas fiktyvų politinį judėjimą „Suvienytoji Estija". Spaudos konferencijoje „NO99" paskelbė šešių savaičių projekto pradžią; projekte vartojama retorika turėjo priminti didžiųjų politinių partijų veiklos stilių. Prieš tai vyko dvejų metų parengiamieji darbai ir politiniai tyrimai. Projektu siekta atskleisti visų didžiųjų partijų, jų veiklos, retorikos, programų ir kampanijų neigiamus populistinius bruožus ir korumpuotą pobūdį. Trupė nuolat kontroliavo padėtį: vos tik auditorijai įtikėjus, kad šis projektas - tik teatro spektaklis, „NO99" reaguodavo užuominomis išeinanti į politiką, ir atvirkščiai - lyg reguliuodama karšto ir šalto vandens čiaupus.
44 dienas visuomenę labiausiai kankino klausimas: ką iš tikrųjų rengiasi daryti teatras „NO99"? Artėjant suvažiavimui, klausimas, ar bus įkurta nauja politinė partija, labiausiai kaitino atmosferą. Projektą sudarė dvi „vienkartinės akcijos": pirmojoje buvo eksperimentuojama su masių manipuliavimo technikomis, antrojoje organizuotas flashmob´as, aktoriams ir pašaliniams žmonėms susirinkus viešoje erdvėje „Suvienytosios Estijos" himno repeticijai. Be to, buvo išleista šešių dalių videopaskaitų serija „Rinkimų mokykla" (Valimiskool): kas savaitę jos būdavo įkeliamos į YouTube, ir kiekviena iš jų ironiškai komentavo nešvarius valdžios funkcionavimo metodus, kuriuos pasitelkusios politinės partijos gauna finansavimą, naudojasi jaunimo asociacijomis, eliminuoja varžovus, skelbia populistinius lozungus ir pan. Paskaitas dar ir dabar galima rasti YouTube.
Pakako vien tos erzinimo kampanijos, kad vietiniai politikai sunerimtų. Jie išreiškė susirūpinimą, kad projektas galįs išeiti už teatro kontrolės ribų. Politologas Reinas Toomla įspėjo: teatras negali garantuoti, kad į suvažiavimo sceną nepakils tikri politikai[v].
2010-ųjų gegužės 7-ąją „Saku Suurhall", didžiausioje Estijos arenoje, įvyko „Suvienytosios Estijos" suvažiavimas. Bilietai buvo išparduoti per kelias dienas, ir keturias valandas spektaklis buvo vaidinamas daugiau kaip 7 200 žmonių auditorijai. Tai buvo vienas iš didžiausių teatro spektaklių šiuolaikinio Europos teatro istorijoje[vi].
Iš pat pradžių projektas tyrė teatro ribas, liniją, skiriančią teatrą nuo politikos. „Suvienytoji Estija" naudojo audiovizualinį apipavidalinimą - konservatyvius patriotinius motyvus. Herbui ir kostiumams semtasi įkvėpimo iš Estijos tautinių simbolių. Reklaminės kampanijos nuotraukose ant partijos narių skruostų nupieštos tautinės vėliavėlės. Judėjimo himnas, kurį atliko aktoriai ir vietinė Eurovizijos žvaigždė Lenna Kuurmaa, skleidė patriotinę puikios savijautos žinią. „Suvienytoji Estija" naudojo simbolius, kuriuos galima buvo sieti su bet kuria partija, taip demonstruodama populizmo lygį, būdingą viso politinio spektro kampanijoms.
Spektakliui buvo pasirinkta didžiausia Estijos arena Saku Suurhall, garsėjanti savo istorija: būtent čia 2001 metais buvo įkurta viena iš pagrindinių partijų, Res Publica. Suvažiavimo metu aktoriai „ėmė" interviu iš „eilinių žmonių" ir sakė kalbas kaip tikri politikai, keldami aktualius klausimus apie regioninę politiką, tautines mažumas, emigraciją, demografines problemas, vaikų priežiūrą ir t. t. Naujo fiktyvios partijos vadovo atvykimas tapo kulminacine spektaklio scena. Buvo panaudotas visas valdžios simbolių arsenalas: trenksmingi būgnai, degantys fakelai, ovacijoms kylantys klikos nariai ir galiausiai vado, apsupto savojo anturažo - ambicingų jaunuolių, sugebėjusių iškilti karjeros laiptais, - įžengimas. Scena priminė Hitlerio pasirodymą Reicho partijos suvažiavime Leni Riefenstahl istoriniame filme „Valios triumfas" (1935).
Žiūrovai galėjo balsuoti už naująjį vadą SMS žinutėmis, tačiau greitai paaiškėjo, kad balsavimas fiktyvus: balsavimo rezultatai pralenkė „regioninių centrų" balsų skaičių. Taigi daugelyje epizodų žiūrovai tapo žiūrovais-aktoriais (spect-actors - Augusto Boalo terminas), tuo pat metu apmąstantys spektaklį ir jame dalyvaujantys.
Suvažiavimui baigiantis Tiitas Ojasoo, aktorius ir trupės meno vadovas, „išėjo" iš vaidmens ir pasakė kalbą, skatinančią piliečius reikšti savo nuomonę ir dalyvauti viešajame gyvenime.
Nors „Suvienytoji Estija" netapo nauja kultūros žmonių partija, kaip daugelis tikėjosi, ji atliko didžiulį socialinį eksperimentą, atskleidusį politikos teatrališkumą. Žiniasklaidą ir didelę visuomenės dalį ji pavertė šio reiškinio dalyviais. Tačiau ji išprovokavo ir visuomenės veikėjų kritiką: teigta, kad menininkams nederėtų užsiimti politika, nes jiems stinga išmanymo, o ir apskritai vien teatriniais šou neįmanoma pakeisti politikos[vii].
Vis dėlto projektas patikrino publikos gebėjimą orientuotis politinėje erdvėje, akcentuodamas būtinybę kiekvienam piliečiui suprasti, kad visi esame politinės scenos aktoriai, kaip teigia teatrologas Meelis Oidsalu[viii]. Estijos teatro sąjunga spektaklį „Suvienytoji Estija" išrinko geriausiu metų pastatymu.
Po dvejų metų, kai Estijos visuomenę sukrėtė politinis skandalas, „NO99" pratęsė tą pačią temą. „Suvienytosios Estijos" įkvėptas, Silveris Meikaras, ministro pirmininko partijos narys, paviešino nelegalų Reformų partijos finansavimą. Meikaro ir Reformų partijos konfrontacija greitai pasiekė virimo tašką. Teatras „NO99", suvokdamas situaciją kaip žodžio laisvės puolimą, paskelbė vienkartinę akciją. Tai buvo išskirtinis ir vienkartinis (kol kas pirmas ir paskutinis) naujos pjesės „Reformų partijos valdybos posėdis" pirmasis skaitymas. Toji pjesė - pusiau dokumentinė drama, kurioje viešinami ne tik žiniasklaidos faktai, bet ir vidiniam naudojimui skirta informacija, gauta iš partijos adresų sąrašo ir kitų tiesioginių šaltinių, taip pavaizduojant galimus įvykius partijos štabe. Jei visuomenė būtų žinojusi, kad dauguma faktų buvo tikri, žiniasklaidoje būtų pasirodę dar daugiau antraščių. Baigiamoji pjesės replika, cituojant estų poetą Aare Pilvą, skambėjo taip: „Kai tiesai grasinama, norėdama išlikti savimi, ji turėtų slėptis fikcijos prieglobstyje."[ix]
Dar kartą savo solidžiais ir patraukliais pastatymais „NO99" atskleidė bendrą padėties vaizdą ir pratęsė diskusiją, kaip vertybes suvokia visuomenė. Recepcija parodė, kad parlamentas formuoja įstatymus, o „NO99" formuoja vertybes[x].
Žiniasklaida parodė beprecedentį susidomėjimą pjese. Ją stengėsi gauti įvairūs žinių kanalai, vos po dešimties dienų pjesę išspausdino savaitraštis „Eesti Express". Tai buvo epochinis įvykis: pirmą kartą Estijos teatro istorijoje toks didelis realių veikėjų, įsipainiojusių į politinį skandalą, skaičius buvo pavaizduotas greitomis parašytoje pjesėje. Tolesni visuomeniniai įvykiai sukėlė politines demonstracijas, o po pusmečio atsistatydino teisingumo ministras.
Kitais sezonais teatro „NO99" trupė atsiribojo nuo didesnių politinių projektų, manydama, kad „Suvienytąja Estija" jau viską išsakė. Be to, ji nurodė mažos šalies politiniam teatrui kylančius trikdžius: kaip ilgai vietinė politika gali būti įkvėpimo šaltinis teatro trupei? Joks kitas šalies teatras nepasekė jų pavyzdžiu. Labiausiai prie politinių aktualijų raiškos priartėjo estrados komikai.
Tačiau „NO99" tebetęsia meninių priemonių paiešką, kad galėtų kalbėtis su publika „čia ir dabar", pateiktų prasmingų bei emocingų išgyvenimų ir užmegztų diskusiją. Vyksta įžangos prieš spektaklius ir susitikimai po jų. Savo kavinę jie renovavo kaip valgyklą (vokiškųjų teatrų pavyzdžiu), išplėsdami erdvę diskusijoms tarp teatro personalo ir lankytojų. Taigi, „NO99" parodė, kad pasaulis negali pasikeisti per vieną dieną, bet keisti jį galime kasdien.
[1] Ene-Liis Semper, Eero Epner. Don´t Eat Wrapped Bread or Is It Possible To Understand Political Art?" [Nevalgykit įvyniotos duonos, arba ar galima suprasti politinį meną]. Moral Choices. Additions to the History of Estonia´s Culture. Ed. Johannes Saar. Kaasaegse Kunsti Eesti Keskus, 2006, p. 107.
[1] Mari Nurk. Mirror, Mirror: Brand Identity and Its Image. Analysis of brand identity and image in the example of three Estonian theatres - Tallinn City Theatre, Vanemuine and NO99. Master thesis [Veidrodėli, veidrodėli. Prekinio ženklo tapatybė ir jo įvaizdis. Prekinio ženklo tapatybės ir įvaizdžio analizė trijų Estijos teatrų - Tallinn City, Vanemuine ir „NO99" pavyzdžiu. Magistro baigiamasis darbas]. Tallinn: Estonian Academy of Music and Theatre, 2012, pp. 54-55.
[1] The Strategy for Theatre NO99 for 2012-2015 [Teatro „NO99" strategija 2012-2015 metais]. Tallinn: Theatre NO99.
[1] Ene-Liis Semper [Interviu su Ene-Liis Semper]. Pulss Tallinn, Aug/Sept 2013, pp. 12-16.
[1] News at Seven. TV3, 26 March 2010.
[1] Unified Estonia Assembly. Home page of Theatre NO99 [„Suvienytosios Estijos" asamblėja. Internetinė teatro „NO99" svetainė]: http://www.no99.ee/eng/lavastused.php?nid=53 [žiūrėta 2013-11-20].
[1] Jüri Pino. It Takes More Than A Play to Bring About Change [Vien pjesės nepakanka pokyčiams sukelti]. Eesti Ekspress, 4 May 2010.
[1] Meelis Oidsalu. The Theatre and the Act [Teatras ir veiksmas]. Sirp, 2 August 2012.
[1] NO99 - The Board Meeting of the Reform Party [Reformų partijos valdybos posėdis]. Eesti Ekspress, 15 June 2012.
[1] Meelis Oidsalu. All the World´s a Stage [Visas pasaulis - scena]. Eesti Ekspress, 17 April 2011.
