Balandžio 14 dieną Krzysztofo Warlikowskio Nowy teatr iškilmingai atidarys pagaliau sukurtus naujus namus Varšuvos kairiajame krante, kur Mokotovo rajone po kapitalinės rekonstrukcijos buvusių šiukšliavežių garažų vietoje dabar publikos laukia Tarptautinis kultūros centras (Międzynarodowy Centrum Kultury).
„Kai buvau 18 ar 21 metų ir studijavau Paryžiuje, vienintelė vieta, į kurią galėdavau patekti, buvo Pompidou centras - demokratiška vieta, kur visi sėdėdavome ant kilimų, skaitydami ir klausydamiesi muzikos, turėdami kontaktą su kultūra”, - prisiminė Warlikowskis, Centro atidarymo proga. “Čia, šitoje vietoje norėtume realizuoti savo svajonę, kad kultūra būtų lengvai pasiekiama”.
Pirmieji pažadai, kad Krzysztofui Warlikowskiui bus suteikta scena, pasigirdo prieš aštuonerius metus. Tuo metu jis dar dirbo „TR Warszawa“ teatre (kuriam vadovavo ir tebevadovauja Grzegorzas Jarzyna - MF past.). Mąstyta apie įvairias įgyvendinimo formas - ir apie jau esantį teatrą, bet Warlikowskis kalbėjo apie teatrą nuo pačių pamatų, nuo pradžios, ir ne vien sceną, bet ir kitų menų centrą.
Jis pradėjo nuo menininkų - pasikvietė aktorius Magdaleną Cielecką, Mają Ostaszewską, Ewą Dałkowską, Jaceką Poniedziałeką, Andrzejų Chyrą, Maciejų Stuhrą, toliau dirbo su scenografe Małgorzata Szczęśniak, dramaturgu Piotru Gruszczyńskiu. Vyriausia direktore tapo Karolina Ochab. Pamažu kvietė prodiuserius, projektų vadovus, kurie turėjo organizuoti darbus, kad per tuos kelis metus būtų kuriami spektakliai.
Muzikos renginius kuravo kompozitorius Pawełas Mykietynas, iki šiandien surengta dešimtys visuomeninių ar bendruomeninių projektų, koncertų, sveikos gyvensenos mugės, spektakliai vaikams.
Ir dabar, Tarptautinio kultūros centro atidarymui numatyti spektakliai ir spektaklių vaizdo įrašai, koncertai, diskusijos, visuomenės ekskursijos po Centro teritoriją su aktoriais ir teatro komanda gidų vaidmenyse, Konstitucijos skaitymas choru, o chorą, žadama, sudarys maždaug 60 įvairių socialinių sluoksnių atstovų.
Prieš atidarymą - režisieriaus Krzysztofo Warlikowskio, direktorės Karolinos Ochab ir dramaturgo Piotro Gruszczyńskio mintys apie Centro idėjas, jo sukūrimo istoriją ir perspektyvas.
- Kodėl ne teatras, o Tarptautinis kultūros centras?
Krzysztofas Warlikowskis. Vystosi pati teatro formulė, ir negalime įstrigti praeityje. Buvo akivaizdu, kad ir repertuarinio teatro veikla mūsų nedomina. Pagrindas, ašis yra ansamblis, bet jau prieš aštuonerius metus aplink ją ėmė klijuotis neteatriniai renginiai. Mums buvo svarbu, ką patys galime duoti Varšuvai greta teatro kaip vietos, ir supratome, kad tai - atvirumas Europai. Mūsų žiūrovams vieninteliai kontaktai su užsienio menu yra festivaliai, o šie užsisklendžia teatrinės visuomenės rate. Mes norime išugdyti publiką, pripratusią nuolatos matyti užsienio atlikėjus.
Šiandienos menas nėra ribojamas „nuo-iki“, įvairios sritys jungiasi ir bendradarbiauja. Todėl ir mes norime pasiūlyti vietą, suartinančią jas.
- Prieš statybas rengėte vietos gyventojų, kaimynų apklausas, ko jie norėtų. Kokie buvo atsakymai?
Karolina Ochab. Surengėme dvi apklausas, vieną - žiūrovų, kitą - kaimynų, atėjusių į įvairius atvirus renginius, piknikus. Kaimynai norėjo visko - ir bibliotekos, ir teatro, ir sporto klubo. Bet tada mes padarėme artimiausių įstaigų žemėlapį ir pamatėme, kad tai jau greta yra, o ką mes sugalvojome - nebuvo. Todėl apsiėmėme patys jiems pasiūlyti savo viziją.
Piotras Gruszczyńskis. Dalis paties pastato - halės - bus atvira, tai baras-knygynas. Gali užeiti, paskaityti knygą ir išgerti kavos. Mums nuo pat pradžių buvo svarbu, kad Kultūros centre būtų įvairios zonos, atviros ir uždaresnės: galima kirsti centrą trumpinant kelią iki namų, o kai kur reikės bilieto į uždarus vakarus.
- Ar balandžio 14 d. bus atidaryta visa centro erdvė, ar tik teatro salė?
Karolina Ochab. Viso, bet ne viskas dar bus baigta. Kavinė, knygynas atsiras sezonui baigiantis. Dabar bus atidarytas kiemas, administracijos pastatas ir salė. Pradedame nuo Warlikowskio spektaklio „Prancūzai“ (pagal Marcelio Prousto romanų ciklą „Prarasto laiko beieškant“, taip pat naudojami Fernando Pessoa eilėraščiai, Racine´o „Fedra“, Paulo Celano „Mirties fuga“; premjera įvyko 2015 m. rugsėjo 21 d. Rūro trienalėje - MF past.), toliau seks labai sodri meno ir minties programa.
Piotras Gruszczyńskis. Sakome „esame atviri“ ir tai norime įrodyti įvairialype programa ir pirmiausia erdve dialogui, kad patys nesustotume ties viena idėja. Bet būtų sunku pasakyti, kiek čia bus šokio, dramos, vizualiųjų menų. Menininkai, su kuriais bendradarbiaujame, yra už šių sferų, jie - interdisciplinos meistrai. Bus parodyti Heinerio Goebbelso „Stifterio daiktai“ (Stifters Dinge), ir sunku pasakyti, ar tai teatras, mechaninė dėžutė ar instaliacija.
- Vyks ir diskusija „Nuolankumas. Įsiūtis. Laisvė“. Ar šiais žodžiais nusakote šiandienos Europos, Lenkijos kultūrą?
Krzysztofas Warlikowskis. Šiuos žodžius vienoje diskusijų pasiūlė Andrzejus Chyra. Manau, jie kelia labai daug klausimų, į kuriuos atsakys filosofai, mąstytojai ir Vakarų ir Rytų.
- Ar susimąstėte, kaip nauja erdvė veiks jūsų būsimus spektaklius?
Krzysztofas Warlikowskis. Šiandien ji man atrodo stulbinamai nekalta. Manau, esamų spektaklių perkėlimas man pačiam ją atvers.
Išvertė Vaidas Jauniškis