Kovo mėnesį teatre Theatre Republic, įsikūrusiame Lekki Phase One (Lagosas, Nigerija), vyko uždaras nigeriečių poeto, dramaturgo ir režisieriaus Wole Oguntokuno (g. 1969) spektaklio „Kalėjimo kronikos“ (Prison Chronicles) rodymas. Šį teatrą 2016 m. įkūrė pats Wole Oguntokunas, vadinamas didžio Nigerijos poeto ir dramaturgo, Nobelio literatūros premijos laureato Wole Soyinka´os (tikr. Akinwande Oluwole „Wole“ Babatunde Soyinka) teatriniu įpėdiniu.
Teisininko ir humanitarinių mokslų magistro laipsnius turintis Oguntokunas pastaruosius keliolika metų šiuolaikiniame Nigerijos teatre - bene pagrindinė figūra, o jo reikšmė nigeriečių teatrui milžiniška. Išauginęs savo teatralų kartą, jis gali didžiuotis, kad buvę jo globotiniai ir mokiniai dabar - profesionalūs scenos kolegos. Nors teigiama, kad Nigerijos teatras miršta, Oguntokunas pritraukia Lagoso miesto valdžios globą ir palaikymą bei geba prikaustyti žiūrovų dėmesį savo išskirtiniais darbais. „Manau, kad teatras, ypač šioje pasaulio dalyje, yra tam tikras būdas vesti istorijos kroniką. Privalai tai daryti, kad žmonės nepamirštų,“ - teigia kūrėjas.
Spektaklis „Kalėjimo kronikos“ ir pristatomas kaip „istorija apie šalį“. Keturi kaliniai, mirtininkų humoras, psichiškai nesveikas kalėjimo prižiūrėtojas, į viską pro pirštus žiūrinti jo žmona - tai spektaklio, atliepiančio Nigerijos valdžios, privilegijų ir politikos aktualijas, personažai.
Atnaujintą savo paties 2004 m. pastatytą spektaklį Oguntokunas šįkart rodė ypatingai auditorijai - Britų tarybai, Tarptautinei teatro kritikų asociacijai „Jaunųjų kritikų programa“, Tarptautinio Sibiu teatro festivalio atstovams, Tarptautinio Belgrado teatro festivalio atstovams ir kt. Oguntokuno spektakliai jau nekart rodyti tarptautiniuose teatro festivaliuose, tad galbūt dabar eilė aktualumo neprarandančioms „Kalėjimo kronikoms“?
Šviesos užgęsta ir spektaklis prasideda be jokio įspėjimo. Prislopinta baltai apsirengusių kalinių daina, viską apšviečiant vieninteliam šviesos šaltiniui, nutildo žiūrovus ir reikalauja dėmesio. Tradicinės jorubų (Vakarų Afrikos tautos atstovų - vert. past.) klausimų ir atsakymų dainos sklaido kalėjimo kasdienybės scenų nuobodulį. Įkalinimo psichozė, kriminalinės viršenybės demonstravimas, netekties ir neteisybės prisodrinti dialogai ir satyriška aktorių vaidyba apgauna žiūrovą, priversdama jį patikėti skurdo grožiu, mirties humoru ir kalėjimo vargų kilnumu.
Nigerijos kalėjimo celės dydžio scena prigrūsta alkanų kalinių, tuščių dubenų, pasenusių laikraščių, aklo tikėjimo, pamišėliškos vilties ir aukų veidmainystės. Tualetą atstoja durų kilimėliu uždengtas kibiras. Mažiau yra daugiau nei gali įsivaizduoti. Minimalizmas yra prabangos įkalinimas.
Pats pjesės autorius ir režisierius Wole Oguntokunas atlieka kalėjimo prižiūrėtojo vaidmenį. Jo griausmingas balsas skamba ne teisme - jis gyvena scenoje. Jo teisinę praktiką nugalėjo meilė dramaturgijai ir teatro kalbai.
Oguntokuno spektaklio dialogai - lyg didžiojo Nigerijos poeto ir dramaturgo Wole Soyinka´os pagerbimas. Soyinka´os asmenybę ir kūrybą atliepia ir daugybė kitų Wole Oguntokuno teatro darbų, taip pat jo iniciatyva yra organizuojamas kasmetinis teatro festivalis Season of Soyinka (liet. „Soyinka´os sezonas“), kuriame rodomi spektakliai pagal Nobelio premijos laureato dramaturgiją. O „Kalėjimo kronikose“ pats Oguntokunas dainuoja ir vaidina taip, lyg su Soyinka jį sietų dvasinis ir kraujo ryšys.
„Kiek stiprus tavo balsas, jei atliepi kitą balsą? Kokios yra įtakos ir reinkarnacijos ribos?“, - klausia uždarame parodyme dalyvavęs nigeriečių teatro kritikas Amatesiro Dore, reaguodamas į spektaklio ir visos Wole Oguntokuno kūrybos soyinkiškumą.
Baigiantis spektakliui, žiūrovai tariamai palydimi stačios uolos link, kur spėliojant, ar jie nukrito, ar tebekaba ant skardžio krašto, netikėtai įsižiebia šviesos ir aktoriai nusilenkia.
Oguntokunas kuria ir režisuoja spektaklius dviejuose jo paties įkurtuose teatruose Theater Republic ir Renegade Theatre, įsikūrusiuose Lagoso mieste. Žymiausi jo spektakliai, pastatyti pagal paties rašytas pjeses. 2012 m. Wole Oguntokunas dalyvavo Shakespeare´o olimpiadoje Londone su savo režisuotu spektakliu „Žiemos pasaka“ (The Winter´s Tale), kuris Londono Globe teatre buvo vaidinamas jorubų kalba. Taip pat jis buvo pirmasis nigeriečių režisierius, rodęs savo spektaklį Edinburgo Fringe festivalyje - spektaklis pastatytas pagal paties Oguntokuno pjesę „Laukiamasis“ (The Waiting Room).
Siūlome interviu su Wole Oguntokunu, kuriame aptariamas kūrėjo kelias iš teisės į teatrą, Nigerijos teatro padėtis bei Soyinka´os įtaka poeto, dramaturgo ir režisieriaus kūrybai.
Turite teisės magistro laipsnį. Kaip atsidūrėte teatre?
Kūriau savo kelią į teatrą. Tai nebuvo atsistiktinumas. Manau, kad kiekvienas gimsta su tam tikru gabumu, o man suprasti savąjį prireikė šiek tiek laiko. Pradėjau pjesių rašymu, o vėliau kūriau jų rodymui reikalingas platformas.
Bet visgi - teisė. Ar kas nors jums sakė, kad turite studijuoti būtent teisę?
Ne, visiškai ne. Tiesiog anuomet man tai skambėjo įspūdingai. Galvojau, kad man patiks. Ir man patiko, patiko teatriškoji teisės dalis - baudžiamoji teisė, žmogaus teisės.
Aš kurį laiką dirbau teisininku - dirbau dviejose ar trijose teisės įmonėse. Kas žino, gal, kai išeisiu į pensiją baigęs savo veiklą teatre, imsiuos pramogų teisės.
Dar visai neseniai teatras Lagose buvo vadinamas mirusiu reikalu - žmonės bijodavo net išeiti iš namų. Tačiau dabar situacija pasikeitusi, ir jūs prie to prisidėjote. Pačioje pradžioje turėjo būti išties nelengva, tad kodėl nemetėte šio reikalo?
Vienas dalykas yra kažką daryti vedinam pašaukimo, ir visiškai kitas - kai darai kažką, nes tai atrodo daug žadantis dalykas. Manyčiau, mano atveju tai pašaukimas. Taip, aš studijavau teisę, bet mano pašaukimas yra būtent toks. Todėl ir mūsų teatro pavadinimas toks keistas - Renegade (liet. atskalūnas), tai toks žmogus, kuris neina įprastu keliu.
Jūsų darbuose nuolat juntama Soyinka´os dvasia. Kodėl esate taip prie jo prisirišęs?
Prisirišęs - įdomus žodis. Nepavadinčiau to prisirišimu, tačiau Soyinka yra žmogus, kuriuo remiuosi daugybėje dalykų. Prisirišimas skamba lyg kokia liga, tad ne. Soyinka man toks reikšmingas, kaip kitiems - Nelsonas Mandela.
Išskyrus savo paties pjeses, režisavote ir prodiusavote daugiau Soyinka´os pjesių, nei kurio nors kito dramaturgo.
Tačiau Soyinka parašė tikriausiai daugiau reikšmingų pjesių, nei bet kuris kitas dramaturgas. Net jei Soyinka būtų parašęs vien tik „Mirtis ir karaliaus raitininkas“ (Death and the King´s Horseman, 1975), tai vis tiek būtų šedevras. O juk tokių jo darbų sąrašas begalinis.
Esmė yra tame, kad Shakespeare´as turi Karališkąją Shakespeare´o trupę (Royal Shakespeare Company, RSC), o mes, Renegade Theatre, esame lyg Atskalūniškoji Soyinka´os trupė (Renegade Soyinka Company, RSC).
Jau kelios kartos matė „Mirtį ir karaliaus raitininką“, o kaip su ateinančiomis kartomis? Kaip su dabartine karta? Aš tik klausiu.
Jūs tiesiog spinduliuojate tvirtu tikėjimu teatro galia.
O taip. Manau, kad teatras, ypač šioje pasaulio dalyje, yra tam tikras būdas vesti istorijos kroniką. Privalai tai daryti, kad žmonės nepamirštų. Arba galima imti įvairią medžiagą ir pritaikyti ją savo kontekstui, kad žmonės galėtų pamatyti pasaulį kitų žmonių akimis. Jie gali pamatyti savo pasaulį kitų žmonių akimis. Jie gali pamatyti dalykus, apie kuriuos daugelis žmonių net negalvoja. Tad manau, kad teatras stengiasi kiek supurtyti žmonių pasitenkinimą ir stengiasi jiems priminti, kad yra šiokių tokių bėdų.
Daug dirbate su jaunais žmonėmis.
Mūsų žmonės labai „išsimokslinę“, jie nori mokytis, ugdyti savo gabumus. Su jais dirbti - tikras iššūkis. Aš pats iš ten pat, tad kartos susivienija, ateina naujų minčių. Galima sakyti, kad daugelis dalykų, kuriuos darome kartu - toks visko kratinys: galime kalbėti apie ateitį, galime keliauti į praeitį arba likti dabartyje. Taip, turime labai daug jaunų žmonių, su kuriais galime dirbti.
Parengė Diana Gancevskaitė
