Romeo Castellucci - vienas teatro trupės „Socìetas Raffaello Sanzio“ įkūrėjų ir svarbiausių režisierių Europoje. Milano trienalė jį išrinko Grand Invité - pagrindiniu bendradarbiaujančiu menininku 2021-2024 metams.
Balsas dykumoje
Neseniai Romeo Castellucci viešėjo Kalabrijos universitete, čia vykęs susitikimas buvo pavadintas „Kas yra žiūrėjimas?“. Vėliau rengtame interviu režisieriaus pasiteiravo apie pandemijos metu mums tenkančią žiūrovų, daugiausia žvelgiančių į ekranus, dalią: kas mums visiems yra toks žiūrėjimas? Castellucci atsakė: „Šis metas išryškino egzistencinę būseną, kuri buvo ir anksčiau: mūsų žvilgsnis yra visiškai neišlavintas, neveikiantis, išsiblaškęs. Nesugeba pasirinkti ir būti pasirinktas. Jis horizontalus, iliustracinis, neatpažįsta skirtumų, turi daug bendro su „baltu triukšmu“. Nedaug likę sričių, kur galėtų būti pažadinta visa žvilgsnio galia ir nuostabumas. Žiūrėti yra nuostabu, kaip sakė [šveicarų skulptorius] Giacometti, neįtikėtinas dalykas yra mokėti žiūrėti, matyti lauko ar veido gilumą. Kokiose vietose ši patirtis dar gali būti sukrečianti? Aš tikiu, kad nepaisant visko, tai yra meno, ar dar tiksliau, teatro, val̃dos, kur žvilgsnis pabudinamas, perkeičiamas, bloškia tave į krizinę situaciją“.
Režisierius, kurio kūrybos rezultatas - vaizdų ir vaizdinių pasaulis, pandemijos laikotarpiu tikina labiausiai įsiminęs „sceną“ su popiežiumi Pranciškumi Šv. Petro aikštėje. Castellucci teigia, kad šis vaizdas iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti dirbtinis, tačiau jo intencija nėra svarbi, nes iš esmės situacija atvaizduojama sąžiningai: vienišas popiežius tuščioje aikštėje. „Šis vaizdas šį tą pasako ne tik apie su pandemija susijusį laiką, jis kalba apie dykumą, kurioje gyvename ir gyvenome dar prieš prasidedant pandemijai. Išsisklaidžiusi bendruomenė, vienatvė, šaukiantis balsas dykumoje. Tai esminis, labai galingas šios epochos vaizdas“.
Teatre - bene kūniškiausiame iš menų, jau metus laiko trunkant pandemijai, kūnui teko pradingti. Teatro kūrėjas įsitikinęs, kad bet koks bandymas kurti teatrą, transliuojamą nuotoliniu būdu, yra pasmerktas žlugti, - nes tai tiesiog nėra teatras. Castellucci teigia, kad teatras yra tik tai, kas vyksta gyvai, ir tai yra pavojingas menas: spektaklį nufilmavus TV kamera tai jau bus kažkas kita, teatras neturi kitų galimybių. „Teatras internetu - juokinga. Tai kvailystė, vulgarybė. Buvo kalbama apie teatrą „Netflix“ platformoje - tai neįtikėtina nesąmonė, naivybė, valdininkiškas sumanymas. Jeigu kažkas sugalvoja panašų dalyką, vadinasi, nesupranta, kas yra teatras“, - mintimis dalijosi režisierius.
Kai realybė pralenkia fikciją
Pernai dėl pandemijos Castellucci teko atšaukti keletą numatytų premjerų - tarp jų ir W. A. Mozarto operos „Don Žuanas“ pastatymą šimtmetį šventusiame Zalcburgo festivalyje bei spektaklį „Bros“ - kūrinį apie smurtą ir policiją. Režisierius prie pastarojo pastatymo dirbo tuo metu, kai pasaulį apskriejo afroamerikiečio George ´ o Floydo žūties vaizdai. Viename interviu komentuodamas šią situaciją Castellucci teigė, kad realybė pralenkė fikciją ir dėl to pasibaigus pandemijai nebebus įmanoma paruošto darbo perkelti į sceną. Nepaisant to, kad realus įvykis buvo kur kas galingesnis už vaizduotėje kilusią istoriją, režisierius nusprendė grįžti prie „Bros“ ir galiausiai jį užbaigti. Pirmoji premjera numatyta festivalyje Briuselyje (Belgija), o Italijos bei, tikimasi, taip pat ir užsienio žiūrovai, šį darbą galės pamatyti Milano trienalėje.
Paklaustas apie tai, kodėl teatro menas, traktuojamas kaip bendruomenės pagrindas, dar iki pandemijos sutraukdavo anaiptol ne pilnas sales žiūrovų, Castellucci atsakė: „Puikiai suprantu žmones, kurie neina į teatrą. <...> Tai menininkų, tikrai ne publikos kaltė. Tuščios salės niekuomet nėra publikos kaltė! Tarkime, Silvio Berlusconi. Sakykime, jis kaltas dėl daug dalykų, ir jei kas nors šioje šalyje sugriovė kultūrą - tai jis. Bet negalime laikytis įsikibę šio prietaro. O kuo kalta publika? Ar ji turi mokėti už bilietą, kad pamatytų tai, ką jau žino? Arba turi eiti į teatrą tik dėl to, nes taip įprasta? Reikėtų pagalvoti apie egzistuojančius konkurentus. Mes į juos žiūrime iš aukšto, tačiau jie turi potencialo, išmano savo amatą, ir mes žaidžiame pavojingai artimose teritorijose. Tai iššūkis, kurį menininkai turi žinoti ir įveikti. Neužtenka pasakyti „aš esu geresnis“. Kas taip pasakė? Kur parašyta, kad reikia eiti į teatrą? Kalbu ne apie moralę ar etiką - einu ten, kur man labiausiai patinka. Kol teatras liks silpnas, besikartojantis, pažodinis ir iliustratyvus, logiška, kad publika ten neis. Aš pats neičiau žiūrėti daugumos spektaklių, nes jie objektyviai blogi: nuobodūs, stereotipiški, moralizuojantys. Ir nekalbu taip dėl snobizmo, yra pavardžių, dėl kurių vykčiau tūkstančius kilometrų, pavyzdžiui, Christophas Marthaleris. Kai teatras veikia, tai ypatinga patirtis, kurios joks filmas ar televizijos laida niekada nesuteiks. Tuomet virpa rankos, išgyveni prieštaringus jausmus, norisi verkti. Tokią patirtį prisiminsi visą gyvenimą“.
Ar tam, kad būtum tikru menininku, reikia atsitraukti nuo savojo laiko, kad jį geriau suprastum? Labai svarbu būti neaktualiu, būtent dėl šių priežasčių, bet ne tam, kad pasitrauktum į dramblio kaulo bokštą, nepakenčiu minties apie pasišventėlį menininką, - pažymi režisierius.
„Paprasčiausiai kalbėdami turime naudoti kitą kalbą. Pasitelkti kitą atvaizdą, kad sukurtume to, kas mes esame, portretą. Pasinerti į šios realybės gilumą reikštų atlikti vaidmenį spektaklyje, kuriuo tapo mūsų visuomenė. Kaip sakė [prancūzų filosofas] Guy Debord ´ as, menininko užduotis nėra aprašyti, iliustruoti ar kritikuoti, jo užduotis - iškelti problemą, užduoti klausimus ir nepateikti atsakymų moralistinėmis formulėmis. Tai yra teatro filosofijos ir jo likimo dalis. Gali būti nemalonu, bet tai toks nemalonus potyris, kuris daro garbę tavo kaip žiūrovo intelektui ir brandai“, - teigia Romeo Castellucci.
Parengė Rima Jūraitė
Iš italų k. vertė Ramunė Brundzaitė
