Lapkritį pasklido žinia apie Prancūzijos teatrus, ištiesusius pagalbos ranką migrantų trupei, prisiglaudusiai Paryžiaus priemiestyje Obervilyje ir netekusiai namų.
Trupė susiformavo iš pabėgėlių, kurie keletą 2014-ųjų vasaros mėnesių gyveno tiesiog Paryžiaus gatvėse. 89 pabėgėliai iš Afrikos šiaurės nutarė bendromis lėšomis dvejiems metams išsinuomoti apleistą pastatą Victoro Hugo gatvėje Obervilyje. Tame name įsikūrusios mažos parduotuvės, prekiaujančios drabužiais iš Azijos, veikia kinų prekybos centras.
Tarp 89 migrantų, kurie šiame pastate laukė, kaip išsispręs jų tolimesnis likimas, atsirado aštuonetas aktyvių kūrybingų žmonių. Jie surentė sceną, sudomino savo sumanymu tris prancūzų teatro profesionalus ir sukūrė spektaklį apie tai, kaip nelengva būti benamiu klajokliu ir ieškoti laimės Europoje. Tie trys prancūzų profesionalai - režisierius Olivier Coulon-Jablonka, dramaturgė Barbara Métais-Chastanier, kino režisierė Camille Plagnet.
Artistai Adama Bamba, Moustapha Cissé, Ibrahim Diallo, Mamadou Diomandé, Inza Koné, Souleymane S., Méité Soualiho, Mohammed Zia suvaidino savo dokumentinę premjerą 2015 metų gegužę. Spektaklis pavadintas pagal jų gyvenamą adresą „81 de l´avenue Victor Hugo”. Aktoriai vienas po kito ėjo į sceną ir kiekvienas su gera humoro doze pasakojo apie kasdien patiriamas kančias, netektis, viltis, žeminimą. Publika pripažino spektaklį, profesionalai taip pat - tais pačiais 2015 metais migrantų vaidinimas dalyvavo Avinjono festivalio pagrindinėje programoje.
Spektaklyje „81 de l´avenue Victor Hugo” papasakotomis istorijomis, migrantų gyvenimo sąlygomis susidomėjo ir Paryžiaus biurokratai. Buvo tokių, kurie stengėsi nelegalų likimus legalizuoti, ir sėkmingai - dauguma atvykėlių po ilgų svarstymų pagaliau gavo darbo vizas. Bet ne visi. O kai pasibaigė pastato Victoro Hugo gatvėje nuomos laikas, migrantams iškilo pavojus vėl atsidurti gatvėje, o negavusiems ddarbo vizų vėl grėsė nelegalų dalia. Atsakymai apie leidimą gyventi buvo vis atidėliojami. Tarp tų, kurie gyveno apimti nežinios, buvo ir šeši iš aštuonių dokumentinio spektaklio aktorių.
Ir tada problemą ėmėsi spręsti Paryžiaus teatrai. Pirmieji solidarumą parodė Obervilio teatro komunos vadovai - direktorė Marie-José Malis ir jos pavaduotojas Frédéricas Sacardas, kurie geriausiai pažinojo migrantų trupę, nes su jais dirbo. Tačiau Obervilio teatras neturėjo galimybės suteikti trupei darbo vizų ir kreipėsi į kolegas, kad šie padėtų apgyvendinti ir įdarbinti dokumentinio spektaklio artistus.
Prancūzų teatrų „reakcija buvo operatyvi ir beprecedentinė. Pirmą kartą valstybinių teatrų tinklas mobilizavosi tokio klausimo sprendimui“, rašo Prancūzijos kultūros žurnalas „Télérama“ ir išvardija artistams migrantams padėjusius teatrus, atsiliepusius „tą pačią savaitę“ - tai Pantino nacionalinis choreografijos centras, L´Odéon - Europos teatras, Gérardo Philippe´o teatras, La Colline teatras, Nanterre-Amandiers teatras, Parc de la Villette.
“Obervilio teatro komuna ir neturėjo viena visko išspręsti, kai mes visi galime padėti ir elgtis normaliai”, - sakė L´Odéon - Europos teatro vadovas Pierre-Yves Lenoir. Ir nė vienas iš migrantams padėjusių teatrų nesijaučia atlikę žygdarbį ar pasiaukoję - jiems tai normalus pilietinis poelgis, pastebėjo „Télérama“.
