Režisierius Oskaras Koršunovas ir jo aktoriai sugrįžo iš intensyvių gastrolių Prancūzijoje. Paryžiaus teatro „Theatre 71“ scenoje jie suvaidino net šešis spektaklius. Mece ir Nansi rengiamame „Passages“ festivalyje spektaklis parodytas tris kartus. Siūlome paskaityti prancūzų kritikų atsiliepimus, pasirodžiusius iš karto po spektaklių Paryžiuje ir Mece.
*****
Popierinė Čechovo žuvėdra
„La Croix“, Didier Méreuze, 2017 m. gegužės 5 d.
Lietuvių režisierius Oskaras Koršunovas pristato Čechovo „Žuvėdrą“, nenusakomo lengvumo „komediją“, persmelktą skausmo.
Oskaras Koršunovas - ne vien tik Lietuvos teatro vunderkindas. Jis - neeilinio talento kūrėjas, vienas iš subtiliausių teatro režisierių Europoje. Prancūzijos žiūrovai jį atrado 1997 m., kai vos 30-ies metų jis čia pristatė spektaklį „Senė 2“ pagal ruso Daniilo Charmso apsakymą. Nuo to laiko jis nuolat sugrįžta į Prancūzijos sceną ir savo išradingais, paprastais ir žaismingais spektakliais, kurių esmė - aktorių vaidyba, o ne gausios dekoracijos, aparatūra ar audiovizualiniai efektai, provokuoja žiūrovų laimę.
„Vasarvidžio nakties sapne“ matėme, kaip paprasta medinė lenta tapo aktorių skydu, kauke, lova... „Įstabiojoje ir graudžiojoje Romeo ir Džiuljetos istorijoje“ Koršunovas perkėlė pagrindinius veikėjus į picų kepėjų pasaulį, ir pamažu transformavo spektaklį iš itališkos komedijos į žmogaus, likimo marionetės, būties tragediją. „Užsispyrėlės sutramdyme“, pristatytame „Comédie-Française“ teatre, mirties ir realybės pragaras vaizduojamas teatro rojuje. Šįkart jis sugrįžta su apšveista ir apšveičiančia „Žuvėdra“.
Konstantinas, naujų formų ieškantis poetas; Nina, aukštumų siekianti aktorė
Garsioji „Žuvėdra“ - tai istorija apie Niną ir Konstantiną, kurie Rusijos glūdumoje grumiasi iš paskutiniųjų. Be paliovos naujų formų ieškantis jaunasis poetas Konstantinas, žlugdomas motinos Arkadinos, didžios aktorės, konfliktuoja su jos meilužiu Trigorinu, sėkmingų romanų rašytoju. Nina, jauna mergina, išsižadėjusi šeimos ir visuomenės, siekia tapti žinoma aktore. Sujungtus šlovės troškimo jaunuolius išskiria jųdviejų nesėkmės: po bandymo tapti rašytoju, jis savo noru pasitraukia iš šio pasaulio, o ji - imasi šlove nekvepiančių vaidmenų, Trigorino suviliota ir palikta. Atrodo, betrūksta liūdnų smuiko melodijų ir pūškuojančių samovarų, kuriems, beje, Koršunovo scenoje vietos nėra...
Aktoriai - spektaklio mediumas
Šioje „komedijoje“ Koršunovas eksperimentuoja su atmosfera, sukurdamas tikro ir netikro realizmo įspūdį. Plikos ir pilkos sienos, neutrali erdvė, neapibrėžtas laikmetis sukuria aplinką, kurioje aktoriai tampa pagrindiniais ir vieninteliais teksto raiškos mediumais.
Džiaugsmas, skausmas, neviltis, vienišumas, savęs ir kitų praradimas, iliuzijų sprogimas, klausimai apie būtį ir meną, kūrybos galią ir bejėgiškumą - visa tai perteikiama per aktorių kūnus, kvėpavimą... Atrodo, kad tarp jų nelieka jokio atstumo, ypač kai matome, kaip jie, lyg repeticijoje ar teatro dirbtuvėse, atsisėdę ant į eilę sustatytų kėdžių stebi kolegas, „vaidinančius“ aplink centre pastatytą apskritą stalą.
Neapsakomas lengvumas
Scenoje didelė įtampa, aktoriai fiziškai įsitraukia į spektaklį. Matome, kaip jie trenkia galvą į sieną, griūva ir kniūbčioja prisigėrę degtinės, tačiau teatrališkumo nesijaučia. Koršunovas užtikrina, kad visa tai vyktų neapsakomai lengvai.
Absoliučiai visi aktoriai vaidina nepakartojamai: Darius Meškauskas (sergantis buvęs patarėjas), Dainius Gavenonis (kaimo gydytojas), Rasa Samuolytė (paliktoji Maša), Darius Gumauskas (Trigorinas), Martynas Nedzinskas (Konstantinas) ir kiti.
Ypatingo dėmesio vertos dvi aktorės „aktorės“. Pirmoji - Nelė Savičenko, vaidinanti šykščią, egoistišką, manipuluojančią ir be galo despotišką Arkadiną, kurios brandumas neišgelbsti jos nuo konkurencijos su jaunesne karta tiek scenoje, tiek meilėje. Kita - Agnieška Ravdo, vaidinanti Niną, moterį - vaiką, tiksliau vaiką, kuris nori tapti moterimi. Verta pamatyti, kaip scenoje, avėdama aukštakulnius ir mūvėdama baltus, aptemtus šortus, Nina vaidina fatališkas moteris, jaudinančiai kopijuodama Arkadinos judesius, lyg jie užtikrintų jai talentą. Štai tokia ta „Žuvėdra“: nustverta laisvo skrydžio metu, o vėliau galutinai pribaigta Trigorino. Ši „Žuvėdra“ tėra iš popieriaus sulankstytas paukštis.
*****
Popierinis paukštis, nudėtas įrėmus pistoletą
2017 m. balandžio 24 d., „L´Humanité“, Jean-Pierre Léonardini
Jie niekada nesukčiauja, leisdami patikėti natūralumu, kurį nuolat viršija.
Čechovo „Žuvėdra“ nėra nykstantis paukštis. Pastaruoju metu ji pastebima daug kur. O štai lietuvių režisieriaus Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“ nutūpė Malakoffe (1). Ir tuo galima tik pasidžiaugti. Jo teatrinis braižas pasižymi neįprastu intensyvumu, aštriu išankstiniu apmąstymu ir nepalenkiamu atlikimo tikslumu, kai kalbame apie fabuloje sukoncentruotas aistras. Visi žino, kad daugiau kaip prieš amžių sukurtos pjesės esmė - keletas desperatiškų pasipiršimų, apipintų nuožmia kova dėl to, kas mene nauja, o kas sena, ir visa tai pateikiama kaip žiauri komedija su aukštomis intelektualinėmis užmačiomis, nepamirštant ir Šekspyro „Hamleto“. Prisimenu, kad Antoine´as Vitezas, kalbėdamas apie nuolatinę Čechovo sėkmę Sovietų Sąjungoje, juokaudamas (ir ne be pašaipėlės) sakydavo, jog taip buvo todėl, kad scenoje žiūrovai matydavo dingusios prabangos apraiškas. Koršunovo „realizmui“ nereikia nei samovarų, nei giminės portretų. Jo scenografija - kėdės, ant kurių užrašyti personažų vardai, kuriuos vaidina stropiai scenos šone išrikiuoti aktoriai, stebintys, kaip kiti vaidina savo sceną - tokia spartietiška, kad labiau spartietišką šiais laikais sunku ir įsivaizduoti.
Visa prabanga čia vaidyboje, pasižyminčioje stipria ir gyvybinga varomąja jėga, varijuojančia nuo beprotiško dinamiškumo iki visiško nusiminimo, su siaubingais nuotaikų šuoliais ir atokvėpio bei tylos akimirkomis. Nieko nėra moderniau ir stipriau už tą aistrų protrūkį, nuo kurio tam tikru metu kūnus apima konvulsijos, juo labiau, kad jie niekada nesukčiauja leisdami patikėti natūralumu, kurį nuolat viršija. Vaidindami jie nori pasakyti, kad vaidina, ir kad dabar teatro esmė - šiuo konkrečiu atveju - užtvirtinti atotrūkį tarp kanoninio teksto partitūros ir jo pasekmių, įkaitintų iki raudonumo šiuolaikinės publikos, kuriai reikia pasiųsti žvalgybinių ženklų, akivaizdoje. Scenoje, kai krentama, krentama iš tikrųjų ir keliamasi labai sunkiai (Sorinas - Darius Meškauskas), įsiuntama taip, kad galva daužoma į sieną (Trepliovas - Martynas Nedzinskas) ir raudama dėl savęs ir dėl sugadinto gyvenimo (Nina - Agnieška Ravdo), o alegorinė žuvėdra, viso labo, tik iš popieriaus išlankstytas paukštelis, kurį Trepliovas nudeda įrėmęs pistoletą, o šūvio garsas toks stiprus, kad, rodos, širdis ištrūks. Šioje nuostabioje ir iki skausmo žinomoje pjesėje, jau tapusioje kliše, Koršunovas sugebėjo išryškinti naujus ir širdį veriančius akcentus.
------------------------------
(1) Teatre 71 Malakoff iki balandžio 27 d. Spektaklis lietuvių kalba su prancūziškais subtitrais.
*****
Žuvėdra
2017 m. balandžio 26 d., Journal La Terrasse N° 254, Agnès Santi
Oskaras Koršunovas ir jo kvapą gniaužiantys aktoriai sukuria nuostabų Žuvėdros pastatymą. Tai išgrynintas, tikras, šiandienos teatras, kur meistrystė ir intensyvi vaidyba, nepaisanti jokių stereotipų, atskleidžia tiesą apie žmogiškuosius santykius ir sugriautas svajones. Meistriška!
Čechovas - vėl ir vėl! Čechovas, kurio gilų grožį, šviesumą ir žmogiškumą atskleidžia didieji režisieriai. Oskaras Koršunovas ir jo kvapą gniaužiantys aktoriai (tarp jų ir aktorė, vaidinusi sukrečiančioje Krystiano Lupos Didvyrių aikštėje) savo vaidybos kokybe ir tokiu reikalingu paprastumu kuria meistrišką spektaklį. Jiems pavyksta pasiekti geriausią rezultatą, jie sugeba įsilieti į teatrišką paradoksą ir meistriškai perteikti niuansus. Akivaizdžiai pripažindamas savo dirbtinumą, šis spektaklis iš tikrųjų tampa gyvenimo realybės dalimi, kartu su aktoriais, vilkinčiais kasdienius drabužius beveik visai nuogoje scenoje. Melo-tiesos santykis dar niekada nebuvo toks tikras! Ir visgi, jokio realizmo, jokios stilizacijos ar nuolaidžiavimo; svarbiausia - originalios ir savitos vaidybos veidrodis, kartais neištikimas, o kartais ištikimas tikrovei, su visa jėga leidžia atsiskleisti žaizdoms ir personažų prieštaringumui. Šioje neištikimybėje ir slypi menininko laisvė, žodžius lydi žaidimas kūno judesiu ir vizualūs garsiniai elementai, atsiveria gilūs ir subtilūs santykiai. Galva paguldoma ant dėdės peties, apkabinimas, įkypas žvilgsnis, suglembantis kūnas, su įniršiu suplėšomas laikraštis, tokia graži apnuogintų Ninos kojų jaunystė, mirguliuojantis atspindys ežere, unikalūs Joy Division muzikos garsai - grupės, kurios vokalistas Ianas Curtis nusižudė...
Viskas prasminga
Beveik abstrakčiame išgrynintame spektaklio pastatyme kiekviena detalė nušlifuota itin atsargiai, scenos kūrinyje nepaliekama vietos sukčiavimui, palengvinimui ar bereikalingumui: viskas yra prasminga. Sklandžiai, organiškai ir nepaprastai gyvai, be didelių svarstymų apie prasmę. Tarp scenos ir auditorijos sukuriamas gilus ir aiškus ryšys. Scenoje kėdės sustatytos taip, lyg aktoriai būtų žiūrovai ir liudininkai. Kartais aktoriai kreipiasi į žiūrovus salėje, pereina į auditorijos pusę. Jaunasis menininkas Kostia, ieškodamas naujų formų, junginėja šviesas ir muziką... Nina paliks savo meilę dėl sėkmingo rašytojo Trigorino, kuris su užrašų knygele delne - savo nedideliu „literatūros rūseliu“ - ir su akiniais nuo saulės ant nosies, dažniausiai užsiėmęs žvejyba ežere. Čechovas tyrinėja meilės, kuria nesidalijama, kančias ir žiaurumą, netekties jausmą bei menines paieškas, žlungančias vidutiniškume ir skausme; nuo naivaus ir savimi pasitikinčio jaunatviško entuziazmo iki išdavysčių ir gniuždančių atstūmimų. Svajonės dūžta ir keli valerijono lašai nebepadės. Pačioje žmogiškosios tiesos širdyje aukšto lygio spektaklis atskleidžia teatro esmę čia ir dabar!
*****
„Žuvėdra“ Teatre 71
2017 m. balandžio 26 d., La Galerie Du Spectacle, Ton That Thanh Van
Ko gero, tai žinomiausia ir dažniausiai vaidinama Čechovo pjesė, kurią, rodos, mokame mintinai. Šis jos pastatymas vis dėlto sugebėjo mus nustebinti. Pamirštame, kad aktoriai kalba lietuviškai ir priprantame prie subtitrų, tarsi būtume susižavėję opera ar kokiu kitu tamsioje salėje vykstančiu reginiu. Minimalios dekoracijos atitinka santūrią ir neapkrautą mizansceną. Teatro introspekcija parodoma itin aiškiai, nes aktoriai labai dažnai, sėdėdami kairėje, klausosi kitų personažų pokalbių ir tarsi susidomėję žiūrovai laukia savo „numerio“. Taip pat Kostia, viltį praradęs sūnus, jaunas, nepripažintas dramaturgas, stipriai spaudo mygtukus ant dešinėje stovinčio stalo, taip kaitaliodamas lubų apšvietimą ir išsklaidydamas tragišką teatro iliuziją. Metalinės sodo kėdės šoka tai vienų, tai kitų veikėjų pykčio protrūkių ritmu, o stalas kaip traukos centras suvienija visus apie save, ant jo linksmai žaidžiama (stalo žaidimus), jei tik tuo metu šeimos nariai arba meilužiai / mylimieji nesidrasko tarpusavyje. Kai Nina deklamuoja, ekrane rodomi čiurlenantys Alphonse de la Martine ar Ofelijos ežero vandenys, prie savo krantų priviliojantys meilės ir narciziškų atspindžių ištroškusius personažus. Teatras atspindi pats save, savo praeitį, kuri jau ir liko praeityje, savo ateitį ir dvejonę tarp, viena vertus, guodžiančios ir įprastos tradicijos konformizmo, o kita vertus, lūžio bei vienatvės.
Šios būtybės vaidina savo gyvenimą ir, susižavėjusios savo atspindžiu bei pasidavusios kito geismui (motina, meilužis), nebežino, kurioje veidrodžio pusėje yra, nes pamišimas iš meilės ir atsidavimas Edipo kompleksams šioje sunkioje prieblandos atmosferoje pasiekia epogėjų. Skalė svyruoja nuo šventės iki žodinės ar fizinės konfrontacijos, nuo juoko iki ašarų, nuo švelnių meilės žodelių šnabždėjimo iki staugimo iš įsiūčio. Emocijos liejasi pliūpsniais, o judesiai perdėti: aktoriai krenta, grumiasi, kūnas tai glostomas (už pačią rusišką pietą negailestingesnė motina glosto nuogą sūnaus krūtinę), tai mušamas (muša ta pati Arkadina, vampyriška, subrendusi ir vis dar fatališka moteris) arba iškeliamas kaip kad lengvutės Ninos (Ofelija, meilės įkalinta fėja, nimfa?) kūnas - geismo objektas, plevenantis tarp dvejų vandenų.
Nina puikiai įkūnija žuvėdrą, simboliškai vaizduojamą kaip iš popieriaus išlankstytas paukštis, kurio sparnus perplėšė, aplankstė, apkandžiojo jaunasis dramaturgas, balansuojantis ant pratrūkimo ar savižudybės ribos, o mes vis dar nustembame, kad, išgirdę šūvius, krūptelim. Spinduliuojanti ir lyriška merginos jaunystė trykšta iš žemiško ir šviesaus jos kostiumo jai deklamuojant spektaklio pradžioje, paskui šortai ir aukštakulniai jai padeda tapti apie sostinės sceną svajojančia Lolita, kol Mašos (ji galiausiai išteka už nemylimo mokytojo Medvedenkos) gedulo spalva neapgaubia šio klajojančio ir vietos sau neberandančio šešėlio, kuriam dar reikia ištempti kelis tragiškus metus, kol (beveik) viską praras: rašytoją Trigoriną, vaiką ir svajonę tapti žymia aktore. Visi gedi savo svajonių. Ši Čechovo pjesė dar niekada nebuvo išryškinusi tokio nusivylimo, sumišusio su įniršiu ir gyvybišku pamišimu. Tokia stipri desperacija tų, kurie myli, bet yra nemylimi, ir kuriuos galima statyti greta Rasino personažų: Medvedenka myli Mašą, kuri myli Kostią, kuris myli Niną, kuri myli Trigoriną, kuris myli Arkadiną, kuri myli tik save, apsvaigusi nuo savo sugebėjimo gundyti ir amžinos jaunystės iliuzijos. Arba ji prisiriša prie artimųjų naikinančia ir savanaudiška meile. Matome šias būtybes dviem jų gyvenimo momentais, susibūrusias uždarame draugų ir šeimos narių rate, kur prie užsistovėjusio ir bloga pranašaujančio vandens karaliauja kaimo nuobodulys netikėtai artimoje ir stebinančiai modernioje aplinkoje.
*****
Antono Čechovo „Žuvėdra“
2017 balandžio 22 d., blog´as „hottellotheatre“, Véronique Hotte
Programoje - Žuvėdra, ir ne bet kokia; mitinę Čechovo pjesę lietuvių kalba, savo skambesiu panašia į rusų, Malakoffo Teatre 71 kuria režisieriaus Oskaro Koršunovo trupė.
Koršunovas mums jau paliko neišdildomą įspūdį savo spektakliais „Vasarvidžio nakties sapnas“ ir „Ugnies veidas“.
Rusijos didmiesčio buržua atvyksta pabūti vasarnamyje, kur karaliauja paprasti kaimo žmonės ir namų personalas: valdytojas, jo žmona, jųdviejų dukra, mokyklos direktorius ir daktaras.
Ir vieni, ir kiti įsimylėję kažką „neleistiną“, ko įsimylėti nederėtų: valdytojo žmona - daktarą, o jų dukra - jaunąjį šeimininką, kuris į ją nekreipia jokio dėmesio.
Įtampos ir virpuliukai be atsako neduoda ramybės šioms kenčiančioms būtybėms.
Miestelėnai, rusų aktorė Arkadina ir jos jaunesnis kompanionas rašytojas Trigorinas drauge aplanko artimuosius: Arkadinos brolį, į pensiją išėjusį valstybės tarnautoją, ir jaunąjį Trepliovą, įsielektrinusios Arkadinos paliktą sūnų.
Trepliovas gyvena iš savo senojo rūpestingo dėdės kišenės, svajoja apie naujų formų pergalę prieš senių akademizmą, kuriuo aklai tiki jo motina; pagautas įkvėpimo, menininkas pastato savo pirmąją pjesę, kurios pagrindinę heroję - kaimynę Niną - yra įsimylėjęs.
Drama prasideda nuo kūrybinio įkvėpimo mėnesienoje prie namą supančio ežero; Nina įsivelia į įžymaus Trigorino meilės kerus ir užmiršta aistros deginamą, besisielojantį Trepliovą ir žaibus iš pavydo laidančią Arkadiną.
Nerimastingi vidiniai personažų pasauliai kuria spektaklio mizansceną, o kas nepasakyta, dar labiau išryškėja nebyliuose veiduose ir negyvuose kūnuose, kurie, negailėdami jėgų, širdgėlą išlieja kurtinančiu staugimu ir riksmais.
Spektaklyje rodoma ne tik vaidyba, bet ir pasirengimas jai: sode išrikiuota eilė kėdžių, ant jų susėda spektaklio veikėjai, kai jiems nereikia lipti į sceną, kiekvienas nuolankiai kito atžvilgiu atlieka savo vaidmenį pagal muzikinio takelio garsus bei tylos momentus.
Tolumoje - video projekcija, ten mirguliuoja gyvas ežero vanduo, kuriame atsispindi nuolatiniai viso erdvėje ir laike išsitempusio gyvenimo pokyčiai.
Griežtai nusiteikę aktoriai vidines savo jausenas laiko tvirtai užspaudę; išoriškai taikūs ir ramūs, kantrūs ir pakantūs, jie yra užsigrūdinę ir prikaupę išminties, kol staiga visu smarkumu prasiveržia grubi kalba ir intensyvią energiją išlaisvinantys gestai.
Beviltiškai stengdamasis gyventi ir rašyti, Trepliovas paleidžia vėjais suplėšytų rankraščių skiautes, baltų lapų skutai sukasi oro sūkuryje, tikrame pykčio debesyje.
Atstumta ir išduota, Arkadina visa gerkle dejuoja iš sielvarto - kimūs atodūsiai, raudos, aktorė neriasi iš kailio. O štai jaunoji Nina, pradžioje tokia nerūpestinga, galiausiai irgi yra įskaudinama. Nelaimingoji valdytojo dukra Maša, niūraus mokytojo žmona, priešinasi iš paskutiniųjų ir verčiau tenkina nedėkingo meilužio norus. Vienintelis gydytojas išlaiko vidinę ramybę.
Nusivylimas, nesėkmė, kartėlis, stoka, dienos, prabėgusios veltui - Koršunovo iš naujo perkurti čechoviški personažai scenoje „migruoja“, užleisdami vietą visagalėms, sielas draskančioms emocijoms, kurios veikia - esi aktorius ar ne, kūrėjas ar ne, jaunas ar ne, ponas ar ne.
Karštligiškumu, kraustynėmis ir perdėtu jausmingumu sukuriama gražios egzistencinės kalbos visuma.
Iš prancūzų kalbos vertė Austė Zdančiūtė
