Avinjono festivalyje Popiežių rūmų kiemo programą šįmet atidarė ispanų kūrėja Angélica Liddell. Spektaklį „DÄMON. El funeral de Bergman“ (liet. „Demonas. Bergmano laidotuvės“) ji pradėjo tarpvietės apsivalymo aktu, o tada nusisukusi nuo publikos skaitė ištraukas iš prancūzų kritikų tekstų (drauge įvardydama kritikų pavardes ir leidinius), kuriuose pašaipiai ar menkinančiai atsiliepta apie jos ankstesnius pasirodymus Avinjone. Galiausiai ji išreiškė viltį, kad po mirties kritikai atsidurs pragare, kuriame privalės nepaliaujamai skaityti savo tekstus.
Tikėtina, kad siųsdama kritikų tekstus pragaran, Liddell turėjo omenyje patyčias ir neapykantą, kuri neabejotinai lydi jos cituotus žodžius: pabūkite patys su tuo mėšlu, kurį išpilate ant kitų. Šį klausimą sau užduoti turėtume kiekvienas: ar norėtume pomirtiniame pasaulyje leisti laiką su tuo, ką sukūrėme šiame?
Tai – provokatyvus klausimas. Tokia yra visa unikali Liddell sceninė poetika bei estetika: jos kuriamą pasaulį paprasčiausia apibūdinti kaip stilingą provokaciją, nepatogų meną. Savo realybę ji be kompromisų drebia pasirinkusiems tai žiūrėti ir liepia su tuo susitvarkyti. Lygiai taip pat, kaip kritikai drebia jai saviškę.
Spektaklį DÄMON Liddell pradeda minėtu solo performansu, tuomet sako intensyvų monologą, o po to prasideda mirties, laidotuvių, žengimo į rojų ar pragarą ritualai. Juose dalyvauja daugybė kitų žmonių, tarp jų – kostiumus vilkintys vyrai, nuogos jaunos moterys, grupė senjorų ir mažas vaikas, kuris estetiškoje orgijoje pasirodo užrištomis akimis. Popiežių rūmų kieme vykstančiose laidotuvėse miršta teatro tradicijos, kritika, profesionalūs atlikėjai. Tačiau tik akimirkai, nes tuo pačiu metu kitose Avinjono scenose teatrinės tradicijos tiesiog žydi. Ir jokios provokacijos šiame mieste to nenužudys.
Smalsu, ar pačiai Liddell amžinybėje patiktų žiūrėti tai, ką ji kuria. Ne dalyvauti, bet žiūrėti. Dar smalsiau, kiek ilgai savo kūryba galėtų mėgautis prancūzų režisierė Séverine Chavrier, kurios spektaklis „Absalon, Absalon!“, paremtas Williamo Faulknerio kūriniu „Absalomai, Absalomai!“ truko ilgiau nei penkias valandas ir sunkiai ieškojo prasminės bei emocinės jungties tarp to, kas rodyta scenoje, ir kas transliuota ekranuose. Trys pirmos valandos išsitęsia iki amžinybės, kurioje visos tiesos pažįstamos, visos formos matytos, o trys į sceną išbėgę ir kalbinį juokelį pateisinę kalakutai prasmės stygiaus nekompensavo.
Pradėjusi svarstyti, ar Avinjono meno vadovas, portugalų režisierius Tiago Rodriguezas savo amžinybę norėtų praleisti žiūrėdamas naujausią savo spektaklį „Hécube, pas Hécube“ (liet. „Hekubė, ne Hekubė“), greitai supratau, kad leisti laiką su jo kūryba veikiausiai nebūtų nuobodu. Koks bebūtų estetinis sprendimas, Rodriguezas atveria visuomenei jos paraštes, kurių kiekviename žingsnyje atsiveria po kliūtį. Tai leistų filosofuoti iki begalybės ir ieškoti sprendimų individualiems atvejams; pakeisti sistemą čia pernelyg sudėtinga, nes sistema yra žmonių smegenys. Atsakymų ir sprendimų paieškos čia užtruktų... amžinybę.
Amžinybėje būtų įdomu ir Lolai Arias. Šių metų Berlinalėje iš Argentinos kilusi režisierė pristatė filmą „Reas“, kuriame pasakoja apie cislyčių ir transmoterų gyvenimą Buenos Airių kalėjimuose. Kiekviena jų apie du dešimtmečius gyveno tai vienoje, tai kitoje grotų pusėje, neturėdamos pakankamai laiko išmokti veikti pagal visuomenės taisykles. Avinjone ji parodė antrą dilogijos dalį – spektaklį „Los dias afuera“ (liet. „Dienos lauke“), kuriame pasakojama apie tas pačias moteris, išėjusias į laisvę. Čia užsibūti herojėms iki šiol padeda būtent Arias kūryba, suteikusi joms darbo vietas.
Spektaklio pradžioje kiekviena moteris prisistato ir pasididžiuodama įvardija, kiek dienų jau yra laisvėje. Tai – daugiau nei bet kada per pastaruosius du dešimtmečius, nors kiekvienai jų – dar tik apie keturiasdešimt metų. Pasidžiaugusios dabartimi, moterys peršoka į pradžią: vaikystę, santykį su tėvais, finansinę situaciją ir pirmąjį įkalinimą.
Spektaklyje išgirstame istoriją apie tai, kaip policija išvežė į areštinę sekso darbuotoją, o ne ją primušusį vyrą. Išgirstame keletą darbo pokalbių, kurie baigiasi vos užsiminus apie teistumą. Suprantame, kad vieną kartą patekus į kalėjimą, iš tolesnės nusikalstamos veiklos išlipti taip pat sunku kaip iš priklausomybių.
Kiekviena istorija puikiai artikuliuojama: tekstuose skamba tik esminiai faktai, o paveikų turinį kuria emocinis kalbančiųjų ryšys su pasakojimuose atsispindinčiomis asmeninėmis patirtimis. Žiūrint „Los dias afuera“ gaila ne sunkumus patyrusių moterų, bet pasaulio: nors ne visiems pažįstamos čia pasakojamos skriaudos, lengva pajusti, kad visi gyvename greta jų. Spektaklio dramaturgija pasakoja išskirtinius, galbūt nė vienam žiūrovui Avinjone neįsivaizduojamus nutikimus, tačiau išlaiko atpažįstamo pasaulio ribas. Tad negalėdami empatizuoti istorijoms, nesunkiai jose atpažįstame gretimą pasaulį, žmonių prigimtį ir socialinius įpročius.
Nuostabu matyti, kaip Arias menas praplečia realybę ir vietoj to, kad badytų pirštu į mūsų nuodėmes, parodo galimas alternatyvas. Ištrūkti iš temą lydinčių depresyvių minčių labiausiai padeda pasirinktas muzikinio spektaklio žanras. Kūrinius atlieka spektaklio herojės; ir nors jos groja ne tiek profesionaliai, kiek paprastai reikalaujame iš pakilusiųjų į sceną, moterys profesionaliai kuria šventę, kurioje norisi būti, o išėjus iš teatro – ją tęsti savo kasdienybėje.
Spektaklio herojės neapsimeta esančios visiškai laimingos. Tačiau šviesa, su kuria jos žvelgia į savo patirtis, į dabarties gyvenimą, į savo koleges, į teatrą, į žiūrovus ar į savo vaikus (vieną jų net atsineša nusilenkti) žiūrintiesiems pasiūlo be galo daug vilties. Per mažiau nei dvi valandas Avinjono operos scenoje suprantame, kad dėdami pastangas bei judėdami kad ir mažiausiais žingsniais, galime išlipti net iš pačių didžiausių duobių. Nepakeisime pasaulio, nesunaikinsime neteisybės, tačiau atrasime terpę, kurioje galime būti laimingi.
Mano prisiminimus apie 78-ąjį Avinjono festivalį įrėmino dvi ispanakalbės režisierės. Arias atvėrė dar daugiau pasaulio, nei mačiau iki šiol, ir išleido tikinčią, kad visuomet verta kovoti už laimingesnę asmeninę ateitį. O Liddell inscenizuotos laidotuvės, kurios į vėjuotoje naktyje šalusią lietuvišką kritikės širdį neprisibeldė, išlydėjo jaudinančia mintimi, kad kiekvienas gausime tokį pomirtinį gyvenimą, kokio nusipelnysime savo kūryba.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
