„Aš nesiimu žadėti, kad kitą kartą jūsų laukia tokie pat nuotykiai ir spektakliai spektaklyje. „Neakivaizdžių poveikių“ maršrutas kaskart kinta, poveikis aplinkai taip pat. Bet pamatyti tai būtina", - savo socialiniame tinkle parašė teatro kritikė Marina Davydova, vaikščiojusi po Maskvą su spektakliu rugpjūčio pabaigoje.
Maskvos Teatr.doc sukurtas spektaklis-kelionė „Neakivaizdūs poveikiai” («Неявные воздействия») pirmą kartą įvyko vasarą, birželio pabaigoje. Jo autorius - režisierius ir prodiuseris Vsevolodas Lisovskis. Kviesdamas žiūrovus, teatras anonsavo, kad „Neakivaizdžius poveikius” jie kurs kartu su profesionaliais aktoriais, o veiksmas vyks mieste - ir praeivių pilnose vietose, ir apleistuose namuose, ir ankštuose privačių butų koriduoriuose - „niekas nežino, kur kiekvieną kartą pateks spektaklio dalyviai, numerių atlikimo eilė ir forma nustatoma spontaniškai, žiūrovai siužeto vystymui turi tiek pat įtakos, kiek ir aktoriai”.
Spektaklio autorius Vsevolodas Lisovskis žadėjo, kad šito projekto tikslas - „parodyti, jog viską, kas egzistuoja, sieja tam tikra paslaptinga substancija. Mes specialiai naikiname ribą tarp žiūrovo ir aktoriaus, spektaklio dalyvių ir jį supančių žmonių. Daugiau nebesate žiūrovų salėje per saugų atstumą, jūs tampate spektaklio dalimi, įgarsinate savo mintis, patys sprendžiate ir vaidinate savo vaidmenį. Visi mes vienaip ar kitaip darome neakivaizdų poveikį vieni kitiems ir pasauliui, ir mes pasirengę rimtai tyrinėti šitą temą, o žiūrovus kviečiame tapti kūrybinio proceso bendrininkais“.
Gerai, o kam turi pasiruošti tokio spektaklio žiūrovai? - pasiteiravo Lisovskio svetainė teatrALL. Žmogus nusipirko bilietą - ir kas toliau? Lisovskis, vadinantis save spektaklio komisaru: „Nusipirko bilietą, atėjo į sutartą kryžkelę ir... kaip susiklostys jo likimas per artimiausias porą valandų, niekas nežino. Ir niekas jam nepasakys, kur jis galų gale atsidurs. O ruoštis ir tą, ir bet kurią dieną reikia viskam, kas blogiausia“.
„Jūs matėte spektaklį-klajonę „Remote Moscow”, sukurtą vokiečių trupės Rimini Protokoll?”- toliau teiravosi teatrALL. Lisovskis: „Ne. Specialiai ir sąmoningai nėjau. Nenoriu nei rungtyniauti, nei konkuruoti. Štai sukursiu spektaklį - ir nueisiu”.
Sumanęs spektaklį-kelionę „Neakivaizdūs poveikiai", Lisovskis kreipėsi į Rusijos dramaturgus - jis prašė trumpų monologų. „Atsiliepė Jelena Gremina, Michailas Durnenkovas, Marina Krapivina, Aleksandras Molčanovas ir kiti garbingi žmonės. Bet aš pamaniau, kad jeigu įjungčiau ir kitus autorius, gal būtų visapusiškiau. Taigi dabar drauge su jais ten yra ir Asadovas, ir Apollinaire´as, ir Platonas, ir Platonovas, Kantas, Hegelis, Sartre´as... Aš salotas irgi taip pat gaminu: pripjaustau visokių ***** ir sumaišau”.
„Neakivaizdžių poveikių” repeticijos irgi vyko ne teatre, o mieste. Kol aktoriai dar nesijautė tvirtai, sulaukdavo pasipiktinimo iš žmonių, nelauktai tapdavusių žiūrovais. Bet kai susitvarkė ir su tekstu, ir su jausmais, ir su aplinkybėmis, jų nevaikė net policininkai, stebėję repeticijas metro stotyse. „Vienas stovėjo Smolensko stotyje kiek atokiau ir šypsojosi”.
„Ir tai vienas geriausių spektaklių-promenadų, kokius man teko matyti, tiksliau pagal kuriuos teko vaikščioti, - rašo Marina Davydova. - Nes yra, manau, vienas labai svarbus kriterijus tokiems teatriniams opusams vertinti - ar veiksmo vieta (čia teisingiau būtų vartoti daugiskaitą) tampa tikru jų veikėju, ar ne. Tai štai, toje kelionėje, kurioje dalyvavau rugpjūčio 28 d,. viskas suveikė. Metro, krantinė, prekybos centras, gėlynas prie Triumfo arkos, jaukus Maskvos kiemelis... Mes ėjome per miestą ir matėme, kaip aplinka arba šiltai priima spektaklį, arba abejingai įrėmina jį, arba pašiurpusi atšoka, arba staiga ima su juo konkuruoti ar net, finalui artėjant, reiškia nemotyvuotą agresiją. „Teatrą reikia rodyti teatre!” - staiga riktelėjo mums dama su šuniuku, vaikštinėjanti po savo elitinį rajoną. „Ei, varykit iš čia!“ - prisidėjo ir jos palydovas, ir jo akys pasruvo krauju. Jis negalėjo tiksliai pasakyti, kas jį erzina. Jis tiesiog jautė, kad į jo elitinio rajono erdvę įsiveržė tai, kas čia svetima ir nesuprantama. Tapo aišku, kad „neakivaizdžius poveikius“ netrukus pakeis akivaizdūs, bet mums, laimei, jau kaip tik reikėjo eiti į kitą vietą (...) Man atrodo, su šiuo spektakliu Teatr.doc išsiruošė į naują ir labai įdomią jam kelionę”.
O pagal žiūrovus - „spektaklis labai kietas ir tik drąsiems”.
Nuotraukos iš repeticijų laikotarpio - čia.
Parengė R.N.
