Atrasti primirštas miesto vietas ir privilioti menu mažiau besidominčią publiką - to siekė Estijos mieste Tartu antrąsyk vykęs festivalis, rašo „Lietuvos rytas".
Rugpjūčio 13-16 dienomis menininkų pasirodymai Tartu buvo rengiami ne teatrų ar galerijų erdvėse.
Festivalis UIT pabandė prisijaukinti netgi tokias netradicines erdves kaip daugiabučio stogas - ant jo vyko vienas performansas.
Svečiuose ant stogo
Atvykus prie pastato teko kiek palaukti. Suporavę žiūrovus po du, įdavę jiems ausines menininkai leido laiptine kilti į paskutinį aukštą.
Skambant lengvai dainai, kurios teksto dalys, sveikinančios žemę ir kosmosą, buvo kreida užrašytos ant laiptų, atsidūrėme paskutiniame aukšte.
Čia buvome pasveikinti atvykę į svečius ir pakviesti jaustis kaip namie. Pažadėjus, kad šiandien kartu patirsime kai ką neįprasta, užrištomis akimis užlipome ant stogo į, pasak kūrėjų, saugią erdvę.
Visko, kas vyko ant stogo, nepapasakosi: buvo galima pabandyti alpinisto virvėmis nusileisti žemyn, išvysti ant stogo dviratį minantį sportininką, o pabaigoje prisėsti kavinėje „ant pasaulio krašto, kur kada nors visi susitiksime".
Performanse dalyvavo ir keli to paties namo gyventojai, gavę progą atrasti ne tik savo namą, bet ir nuo jo stogo atsiveriančius vaizdus. Ir visa tai patirti nenusiavus šlepečių.
Bendravimo ypatumai
Nors ir būdami santūrūs ar net kuklūs, estai iš tiesų mėgsta bendrauti. Tuo įsitikino lietuvių spektaklio „Contemporary?" kūrybinė komanda. Auksinio scenos kryžiaus laureatams tai buvo pirmosios užsienio gastrolės su šiuo spektakliu.
Vilniuje Agnei Ramanauskaitei, Mantui Stabačinskui ir Pauliui Tamolei jau teko pasirodyti anglakalbei publikai. Tačiau nerimas prieš susitikimą su estais buvo ne ką menkesnis.
Spektaklis du vakarus vyko miesto pakraštyje esančioje senoje sporto salėje. Abu spektaklius stebėjo pilna žiūrovų salė. Šokėjai prisipažino, jog buvo gera matyti žiūrovų veidus, nes balsu savo emocijų jie reikšti nebuvo linkę.
Iš pradžių baiminęsi, kad nepavyks užmegzti ryšio su publika, vėliau šokėjai liko nustebinti šilto priėmimo. Jis pasireiškė ne tik plojimais, bet ir Lietuvoje retai pasitaikančiu žiūrovų apsilankymu užkulisiuose ir asmeninėmis padėkomis už patikusį spektaklį.
Kelionė su technologijomis
Pagrindiniu festivalio darbu turėjo tapti Madride kuriančių šviesų dailininkų duetas „Luzinterruptus". Jų kūriniai yra rodyti tokiose erdvėse kaip Guggenheimo muziejus Niujorke bei Viktorijos ir Alberto muziejus Londone.
Šviesų instaliacija turėjo pasibelsti tiesiai į gyventojų širdis. Tarp medžių nusidriekusiame paupio takelyje menininkai sukabino 1000 miesto gyventojų „širdžių".
Šviečiantys raudono skysčio pripildyti plastikiniai maišeliai buvo papuošti Tartu gyventojų nuotraukomis. Šiaip ar taip, tokio didelio įspūdžio, kokio tikėtasi, tai nepadarė.
Įspūdingiausiu pasirodymu tapo spektaklis „Taking Turns", vykęs buvusios gamyklos patalpose. Jos autoriai - Paolo Zucotti (Italija) ir Janas Hajdelakas (Čekija) - siekė suteikti progą žiūrovui iš naujo atrasti savo pojūčius, o vėliau padėti tai padaryti ir kitam žiūrovui.
Iš pradžių atrodė, kad esu viena. Gavusi ausines ir pirštines sekiau paskui raudoną siūlą, kuris nuvedė į kambarį su foteliu ir televizoriumi. Čia radau raštelį, prašantį prisėsti, pažiūrėti, palaukti.
Po kiek laiko pasirodė Paolo - jis uždėjo kuprinę, šalmą su kamera ir akinius, per kuriuos nuo šiol mačiau kameros transliuojamą vaizdą. Iš karto pajutau, kaip sudėtingai ir klaidinamai veikia ši amunicija.
Įsijautimas ir noras padėti vienas kitam, atsirandantis kelionėje tarp įvairiausios technikos, - stulbino. Šio projekto sėkmė - jo autorių požiūryje.
Per pasirodymą jie neužėmė viršesnės pozicijos. Jie išliko alternatyvios erdvės kūrėjai, savo darbu suteikiantys galimybę šiandien įprastoje technologijų apsuptyje vėl atrasti jautrumą žmogui ir aplinkai.
Naudinga ir menininkams, ir žiūrovams
Rugpjūčio 13-16 d. Tartu vykusio festivalio UIT tikslas - panaudoti dažnokai pamirštas miesto vietas, prie kurių prisitaikytų čia perkeltas menas.
Tokia idėja sutampa su paties Tartu ekologiškai atsakinga politika. Be to, dažniausiai dviračiu keliaudamas per skirtingas festivalio erdves gauni galimybę pažintį visą miestą. Ne tik centrines ir išpuoselėtas jo dalis, bet ir vietos gyventojų kasdienybę - miegamuosius rajonus.
Galiausiai alternatyvios erdvės pačios priartina meną prie potencialaus žiūrovo, kurio įprastai galerijose ir teatruose nesutiksi.
