Pernai šis spektaklis pelnė ir svarbiausią Rusijos sostinės teatro apdovanojimą „Krištolinė Turandot“, šį apdovanojimą gavo ir pagrindinį vaidmenį spektaklyje sukūręs aktorius Sergejus Makoveckis bei Sonią vaidinanti aktorė Marija Berdinskich.
Transliacijų metu atlikti išsamūs auditorijos tyrimai parodė, kad vien pirmąją transliaciją – Racine‘o „Fedrą“ su aktore Helen Mirren – tiesiogiai per vieną vakarą pamatė apie 15 000 žmonių. Dar niekada spektaklis kine nebuvo transliuojamas tiesiogiai, t.y. pristatomas kaip lygiavertė alternatyva
Man atrodė, kad Molière‘as, kaip ir apskritai klasicizmas, – pernelyg taisyklingas, todėl nuobodus. Tik dabar, tiesiogiai susidūręs su Molière‘u, patyriau, koks tai įdomus, turtingas ir gyvas teatras, kur į klasikinės poezijos rūbą įvilktas Renesanso gaivalas su visu savo karnavaliniu šėlsmu.
Apdovanojimai ypatingi tuo, kad juos teikia kolegos teatro praktikai, vertinantys ne geriausią režisierių, aktorių ar dailininką, o geriausią spektaklį – kaip viso kūrybinio kolektyvo darbo rezultatą.
Pakviestas bendradarbiauti su Valstybiniu Šiaurės Graikijos teatru Salonikuose režisierius nusprendė iš netolimos užmaršties prikelti minėtą spektaklį. Su visais jo geraširdiškais milžinais, aukštais bokštais, traukiniais, su visa nostalgiška rožine scenos dekoracija bei subtilia, ilgai persekiojančia muzika…
Kaip liudija po spektaklio surengto susitikimo dalyvių klausimai, nors „Mistro“ tema Maskvos publikai pasirodė gana egzotiška, ji labai nuoširdžiai bandė gilintis į kūrinio prasmes ir – kad ir kaip būtų paradoksalu – įžvelgė spektaklyje gerokai daugiau nei lietuvių teatrinė bendruomenė.
Kai pirmą kartą Koršunovas lankėsi Islandijoje, čia siautė tikra audra. Atsimenu, kalnuose važiuodamas rogėmis, jis tiesiog pradingo sniego rūke. Ačiū Dievui, grįžo ne tik iš šios pūgos, bet sutiko dar kartą atvykti į mūsų šalį.
Miesto tarybos vadovė Juhani Leppä pasakė: „Nuo seno yra žinoma, kad menas pozityviai veikia žmogaus savijautą, todėl mes manome, kad logiška platinti bilietus į kultūros renginius miesto sveikatos įstaigose”.
Tuminas neslepia, kad keletą kartų repeticijų metu buvo puolęs į neviltį: įpratęs aktorių laikyti savo bendraautoriumi, jis buvo pasiryžęs, anot paties, išdurti visai trupei akis, kad imtų matyti gyvenimą.
