Savo darbuose režisierius sumaniai derina lietuvių teatro trauką metaforiškumui, turtingam vaizdingumui su rusų aktorių mokyklos virtuoziškumu.
Kol mėginau išlaikyti dėmesį, labiau nei veiksmą scenoje jutau greta sėdėjusio garbaus amžiaus amerikiečio ekstazę. Jam taip patiko ta siaubinga muzika, kad su aplinkinėmis kėdėmis judėjo į taktą, kurio, man atrodė, visiškai nebuvo.
Nabokovo prozos perkėlimas į sceną – nepaprastai subtilus, sunkus, neretai beveik neįgyvendinamas dalykas. Teatras iš esmės yra grubus, juslingas ir kūniškas menas.
Jei nori viską pamatyti, dieną pradedi 11 ryto ir baigi gerokai po vidurnakčio. Jausdami, kad paros valandų su teatru bus tikrai maža, organizatoriai jas pratęsė „Dvidešimt penktąja valanda“.
Helsinkyje dirbantis psichiatras Leonas Kovarskis sakė, kad dar prieš keletą metų suomių publika buvo visai kitokia. Šiandien ji stipriai paaugo, išmoko skaityti ne tik spektaklio naratyvą, bet ir metaforas.
„Dugne“ pagal Maksimo Gorkio pjesę vasarą aplankė ir Taliną, tačiau Suomijoje jis žiūrovus taip sužavėjo, kad ne vienas jų kėlė taurelę kartu su spektaklio herojais.
Tėvo ir dukros ryšiai Shakespeare‘o kūriniuose nagrinėjami nepaprastai dažnai: Ofelija neturi motinos, ją išauklėjo Polonijus; panašiai yra ir „Karaliuje Lyre“. Man atrodo, kad Shakespeare‘ui tai buvo ypatingai svarbu.
Europiečiams neįprasti objektai, motyvai, spalvos sužadina svajones apie egzotiškus kraštus. Interjerai nudažyti ryškia rožine spalva, sienos nukabinėtos paveikslais, įvairiais objektais, lėlėmis.
Lieka paslaptis, kaip daugiausia bendrumo savo kūryboje su Tagankos teatro dvasia turintis, bet visai kitos kartos atstovas Oskaras Koršunovas sugebėjo tai paveldėti? Nejaugi iš savo mokytojo J. Vaitkaus?
