Po vasaros jaučiausi taip, tarsi būčiau sėkmingai nubėgusi beveik visą šokio istorijos maratoną nuo 7 ir 8 dešimtmečių amerikiečių moderno per naują šokio operos žanrą į Vokietijoje itin mėgstamą konceptualųjį šokį.
Prancūzai įtikino naujų priemonių paveikumu, jos stipriai išplečia teatro amplitudę. Bet būtinas vienas kriterijus, kuris būtinas visada: istorija, kurią reikia mokėti papasakoti.
Istorijų tęsiniai ir replika ankstesnių spektaklių pranešimams apie pasakojimų krizę: istorijos neišsisėmė, tiesiog reikia mokėti jas papasakoti.
Jei miestą, kuriame paskutinįkart būta gal prieš penketą metų, aprašytum teatriniais terminais, tai atmintis čia gali būti ir tema, ir siužetas, o namai išlaikė savo amplua.
Operą pastatė apleistoje, sovietinį industrinį paveldą menančioje erdvėje – Noblesnerio laivų remonto dokuose. Dalis teritorijoje esančių angarų nebenaudojami.
Nuo aukščiausios festivalio kopėčių pakopos mums mojavo (…). „Žaliojo žąsinėlio teatras“. Animaciją, kuriamą naudojant Azijos šešėlių teatro šaknis, galima pavadinti tikru meniniu šedevru.
Tbilisio teatro festivalyje opera buvo pristatyta specialioje programoje „New“, šiemet inicijuotoje rengėjų, siekiant atskleisti naujausias pasaulinio teatro tendencijas ir kryptis.
Savo darbuose režisierius sumaniai derina lietuvių teatro trauką metaforiškumui, turtingam vaizdingumui su rusų aktorių mokyklos virtuoziškumu.
Kol mėginau išlaikyti dėmesį, labiau nei veiksmą scenoje jutau greta sėdėjusio garbaus amžiaus amerikiečio ekstazę. Jam taip patiko ta siaubinga muzika, kad su aplinkinėmis kėdėmis judėjo į taktą, kurio, man atrodė, visiškai nebuvo.
