Jis pirmasis į sceną perkėlė televizijos ir kino estetiką, publicistiką, estrados ir kabareto elementus, džiazą ir bigbitą, studentiškus skečus ir kitokius „laiko ženklus“.

Kokios penkios dešimtys žiūrovų plojo įnirtingai, vieningai ir, be abejonių, tam kažkam, kas buvo jau ne vien spektaklis, ne vien teatras ir ne vien puiki aktorių vaidyba.

Festivalio „Baltoscandal“ meno vadovas Priitas Raudas pareiškė, kad literatūrinis teatras jam iš principo nesąs įdomus, bet spektakliuose jį žavi atpažįstamas ir drąsus kūrėjų braižas bei sceninės bendrystės idėja.

Glaudžių Baltijos ryšių ieškojau estų pasirodymuose, o Skandinavijos šokyje ir koncertuose tyrinėjau šiauriečių radikalumą. Beveik visur vyravo gyva muzika, o šiauriečių realybė buvo arba labai „juoda“, arba labai „saldi“.

Apie festivalių ypatumus ir tendencijas svetur, bet netoli – pokalbiai su Darina Karova, festivalio Divadela Nitra (Slovakija) vadove, ir su Krystyna Meissner, Vroclavo teatro festivalio Dialog direktore.

Spektaklio dekoracijos atvyko vos 40 minučių iki spektaklio pradžios ir sulaukė asmens iš „prezidentinio aparato” vizito.

Kartu su kompozitoriumi šįmet Stanislavskio premija bus apdovanoti režisierius Viktoras Ryžakovas, prancūzų teatro legenda režisierė Ariane Mnouchkine ir kiti.

Sekmadienį, pasibaigus premjerai, skirtai Eugenijaus Vachtangovo teatro devyniasdešimtmečiui, publika kelias minutes stovėjo ir plojo. Tiksliau, tai buvo ovacijų lavina, kurią sukėlė ne eilinė publika, o Lietuvai pažįstamas Rusijos kino ir teatro žiedas.

Nepaisant vaidinimo lietuvių kalba, tek žiūrovai, tiek kritikai spektakliui pasibaigus sutarė: Koršunovo „Hamletas“ tapo didžiausiu Belfasto festivalio įvykiu.