Sekmadienį, pasibaigus premjerai, skirtai Eugenijaus Vachtangovo teatro devyniasdešimtmečiui, publika kelias minutes stovėjo ir plojo. Tiksliau, tai buvo ovacijų lavina, kurią sukėlė ne eilinė publika, o Lietuvai pažįstamas Rusijos kino ir teatro žiedas.

Nepaisant vaidinimo lietuvių kalba, tek žiūrovai, tiek kritikai spektakliui pasibaigus sutarė: Koršunovo „Hamletas“ tapo didžiausiu Belfasto festivalio įvykiu.

Retoriniai klausimai „Kodėl mes šokame?“, „Kam mes šokame?“, „Kas šoka?“ buvo pateikti kaip suvažiavimo akstinas, bandyta atrasti kitokių atsakymų į klausimus „Kokią visuomenę mes stengiamės išugdyti?“

„Dugne“ buvo sutiktas labai gerai, džiugu buvo girdėti, kad mūsų Gorkio interpretacija yra nauja, gyva ir šiuolaikiška. Po šito spektaklio pagaliau pajutome, kad Maskva mums atsivėrė”.

Kritiškumas tarsi paliekamas užteatrinei erdvei, o čia jau jis turėjo kur skleistis – dirvą sudarė rinkimai ir kažkelintas Lenkijos pa(si)dalijimas.

Žiūrovų įtikinėti ateiti pažiūrėti spektaklio nereikėjo – tą vakarą visą Salto teatro salę užpildę žiūrovai savo entuziazmu nustebino spektaklio kūrybinę grupę.

Čilė yra šalis pasaulio krašte, kur nuogi jos gyventojai ryja savo vaikus ir viską aplinkui teršia. Jų visuomeniniai ritualai yra: magiškas dingimas, klitorių traiškymas ir susideginimas gatvėse.

Rimui Tuminui dedikuotame renginyje, pavadintame „Ne visas Tuminas“, kur buvo parodyti įdomiausi kūrėjo režisūriniai darbai, nuo ištroškusių meno lūžo salės.

O kad mieli žiūrovai nepasimirštų, kur besą, bus ištraukta Lenkijos vėliava, o veikėjai apsitemps marškinėlius su užrašais „Lenkija – lenkams“, „Dulkint pederastus“.